Vienas iš pačių
gražiausių ir svarbiausių Lietuvos tūkstantmečio pasiekimų yra neregėtą lygį
pasiekusi mūsų valstybės muzikinė kultūra! Iš tikrųjų turime kaip niekada daug
aukščiausio lygio muzikos atlikėjų: solistų, ansamblių, orkestrų, chorų, garsinančių Lietuvą
visame pasaulyje, daugybe pop,rock, folk rok, džiazo ir kitokių žanrų grupių.
Greta išaugusios elito muzikinės
kultūros patobulėjo ir masinis muzikinis švietimas- bendrasis muzikinis ugdymas
švietimo institucijose. Lyginan su anksčiau buvusia, turime visai neprastą
muzikinio ugdymo bendrojo lavinimo mokyklose sistemą, kurios gali pavydėti
daugybė Europos ir pasaulio šalių. Bendrojo
muzikinio ugdymo tobulinimas-brandesnės muzikinės kultūros troškimas-
svarbus ne tik siauru profesiniu muzikiniu, bet ir bendruoju, t.y. kultūriniu
dvasiniu, žmogaus ugdymo požiūriu. Mes
sunerimę dėl ekonominės krizės. Tačiau nekalbame, kad tai ne atsitiktinis
dalykas, o dėsninga dvasinės kultūros krizė, kuri tarsi vėžys jau seniai alina
mūsų išdidžią civilizaciją, padarinys.
Nuo seniausių laikų žinoma, kad muzika
skvarbumo, emocinio paveikumo, išplitimo požiūriu neturi sau lygių konkurentų
menų bendrijoje. Ji pasiekia visus, visur ir visada. Mes su tuo seniai
apsipratome, todėl neretai jos nepastebime. Akreipiame dėmesį tik į jos
įtaigesnes detales: triukšmingus ritmus, banalias melodijas šou scenose, vaizdo
klipuose, spalvų žaismuose.
Publikai reikia renginių, kurie linksmina,
kelia nuostabą. O juose muzika atlieka svarbiausią rolę. Totaliai, tūkstančius
kartų tai kartojant, įtvirtinama nuostata, kad muzika- tai tik pramoga, skanus
papildas prie „rimtų“ dalykų. Šią nuostatą kuria ir plėtoja galinga pramogų
industrija, taip pat žiniasklaida. Dideli pinigai...
Muzika – kultūros reiškinys. Šimtmečius
kultūra pasireiškia kaip asmens dalyvavimas tobulinant bendras, visuotinai
svrbias žmogiškąsias vertybes. Tačiau moderniojoje kultūroje žmogiškumo
tematika beveik išnyko. Vis mažiau
aišku, kas turima galvoje, kai kalbama arba rašome apie „kultūrą“. Pavojingiausia
tai, kad hedonistinėje, vartotojiškoje, smagumų ir besaikio naujumo kultūroje
žmogus retai pasigenda tikro meno, dėl to žmonės dažniausiai nejaučia
diskomforto. Dažnai nustojama vertinti, kas yra menas ir kas jau nebe. Į meną
žiūrima tik kaip į išdaigą, pretenziją, triuką, fejerverką. Net ir menininkai
kartais leidžia sau viską, nesukdami galvos, ar jų menas padeda žmogui
tobulėti, ar stumia į beprasmiškus prasiblaškymus, vienadienį šou patyrimą. Į
klasuimą, ar menas gali išgelbėti vartotojišką kultūrą apsirijusį pilietį,
dažnas jaunas menininkas atsako: „Negali ir, žinoma, nereikia nieko gelbėti
menu. Menas visuomenėje yra ligda, o ne vakcina. Menininko misija viešajame
gyvenime yra gražus mitas. Ar tas mitas yra gražus ar vulgarus, ar gašlus, ar
žavus, ar pamokantis, ar tvirkinantis, lai sprendžia skaitytojas. O meninė
siela, be abejonės yra pati užterščiausia...“.
Žvelgiant į padėtį kultūros požiūriu ir
galvojant apie žmonių ateitį, akivaizdu, kad muzika- tai per daug svarbus
dalykas, kad būtų galima apsiriboti ja tik kaip pramoga, t.y. „bumčikų“, popso
kultūra. Dabar „blogiukai“, kaip ir mokyklos neklaužados ir keikūnai, dažnai
bendraamžių keliami ant pjedestalo. Pašiepti estetines ir etines normas,
dvasingumo puoselėjimą tapo vos ne garbės dalyku. Tai nėra vien nerūpestingi,
nekalti pramogų žaidimai. Jie reiškia, kad masinėje kultūroje įsigalėjo
vertybių sumaištis grindžiama neatsakinga vertybių pliuralizmo ideologija.
Daugelis šiuolaikinių mankurtų jau nebesugeba orientuotis, kas gražu ir kas
bjauru, kas gerai, o kas blogai...
Kaip svarbu skirti dorą nuo amoralumo, taip
svarbu mokyti jaunąją kartą skirti gerą muziką nuo blogos, elito muziką nuo
kičo, nuo menkavartės „muzikos“. Visa jaunoji karta turi teisę į elito muziką.
Šiandien mums reikia ginti kultūrą. Mus
užvaldė susvetimėjimas, nejautra, daiktų, pinigų, hedonizmo kultas. Tai pamina
pastoviąsias vertybes, tikėjimą: prarandami dvasios turtai, istorinė, tautinė,
kultūrinė atmintis. Suprimitivėjo meilė, šis svarbiausias jausmas ir didžioji
etinė, dvasinė vertyvė. Meilė paprasčiausiai sutapatinama tik su biologiniu
aktu. Ji atskiriama nuo tikėjimo, nuo šeimos ryšių, nuo doros, nuo pareigos,
nuo Dievo meilės.
Rūpinantis kultūra svarbu atkreipti didesnį
dėmesį į muziką. Kas ji? Ji- kaip įvairiausi žmonės. Reikia girdėti, suprasti
muzikos ir žmonių įvairovę; didį grožį ir banalumą, dvasinį turtingumą ir
išsigimimą, taurumą, šventumą ir agresyvumą, brutaumą, kūrybą ir griovimą,
būties idealų teigimą ir grubų pragmatizmą , išmintį ir ptoto pametimą garsinių
narkotikų siautulingame triukšme ir t.t. Visa tai turi labai artimą ryšį su
mūsų visų ir būsimų kartų kultūra, socialinio ir dvaisnio gyvenimo kokybe.
Muzika, menas siekia suprasti žmogaus būklę iš vidaus,
tokią, kokia ji yra, supratsi, ką reiškia būti žmogiška būtybe, pajausti
žmogaus buvimą. Čittapad rašo, kad žmogus vystytųsi harmoningai, „jį būtina
apsupti tokiais meno kūriniais, kurie spinduliuotų meilę, beje, ne geidulingą,
o natūralia- tyrą, švelnų, gilų jausmą be puikybės, pavydo, baimės. Paveikslai,
vaizduojantys gražią gamtą, gėles, muzika,
perteikianti grožį ir meilę, bylojanti, kad laimingas gyvenimas Žemėje
yra galimas, kai paisome gamtos dėsnių.
Neatsitiktinai nuo senų laikų išminčiai pabrėždavo, jog su muzikos
kokybe susijęs visas mūsų gyvenimas: būsenos, jausmų kultūra, nuostatos,
mintys, charakteris, gyvenimo būdas. O nuo jų jau priklauso mūsų veiksmai,
bendravimas, jaunosios kartos ugdymas, šeimos, tautos, valstybės gyvenimas,
brandos, senatvės kokybė, kūrybiškumas, intelekto, dvasinės sveikatos
išlaikymas ir tobulinimas, ir daug kas kita.
Zenonas Rinkevičius "Ką reiškia mokyti muzikos?"
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą