Gera muzika
atveria platesnius ir svarbesnius horizontus, kurių negalima išreikšti
žodžiais. Muzika labai paveiki, nes ji „žaidžia“ jautriausiu, emociškai
rezonuojamu gyvybės mechanizmu: vibracijomis, ritmais, intonacijomis. Muzikos
įtaiga priklauso nuo to, kokia muzika ir kaip ja naudojamasi.
Geniali, šimtmečius kultūroje gerai
vertinama, į aukštus idealus orientuota muzika yra dvasinga. Pastovus ryšys su
tobula muzika gilina žmogaus dvasingumą. Panašiai- kaip filosofija- ji mus
praturtina ne objektyviu ir pragmatišku žinojimu, bet keičia mus, padaro iš mūsų
kitokius žmones. Tokia muzika tarnauja žmogiškumui. Atvirkščiai, dvasios,
chaosą, svaigulį, agresiją ir blaškymąsi demonstruojanti muzika stumia žmogų į
neviltį, savęs naikinimą. Tai nepaprastai pavojinga žmogui, ypač vaikui, jėga.
Ji galbūt pavojingesnė už ekologines ir kitokias katastrofas, nes nepastebimai,
kasdien globaliai iškreipia vertybes, žaloja, deformuoja žmonių dvasinį
pasaulį.
Pitagoras giedodavo ir grodavo arfa
kiekvieną rytą, idant jo mintis būtų dieviška. Muzika įkvėpdavo kūrybai daugybę
menininkų, medikų, mokslininkų, mąstytojų.
Tobula muzika-
genialiai ištobulintas instrumentas, skirtas žadinti teigiamas emocijas, taip
pat ir idėjas, nuostatas, gyvenimo išmintį. Didis grožis- tai kartu ir
išmintis. Todėl sakoma, kad genialus menininkas yra didis išminčius, nes grožis
turi savyje paslėptą svarbią prasmę.
A.Jusfinas
knygoje „Muzika-gyvenimo jėga“ aprašė kažkada vykusį pokalbį su
D.Šostakovičiumi. Kompozitorius papasakojo jam tokią istoriją. Jaunas poetas
atnešė Šostakovičiui savo eilėraščius, kurie galbūt taps romansais, ir
patenkintas kalbėjo: „Kaip tvirtino Puškinas, poezija turi būti kvailoka, o juo
labiau iš muzikos nereikia reikalauti proto.“ Šostakovičius, įprastu gestu
trindamas rankas, pasipiktino: „Kaip tai-nereikia proto? Jei muzika tikra, tai
ji negali būti kvaila. Arba tai iš viso ne muzika.. „Minėtas autorius prisimena
ir jam kalbėjusį V.Solovjovą-Sedojų: „Muzika be smegenų- tai garsų košė, o
protas ir talentas iškart matyti net paprastutėje aštuonių taktų dainelėje.“
Jei muzika intonacine kalba žadina mintis, kurių
negalima įvardinti žodžiais, tai kas per mintys? Gal jos reikšmingos tik pačiam
kūrėjui?
Mąstoma ne tik žodžiais. Mąstymas labai
įvairus. Priklausomai nuo medžiagos, mąstymas pasireiškia įvairiomis formomis:
sąvokomis, linijomis ir spalvomis (vaizduojamasis menas), apimtimis(
architektūra), garsai( muzika). Tačiau visus mąstymo pasireiškimus, visus
intelektus vienija bendrieji universalūs dėsniai: apibendrinimas, analizė,
lyginimai, logika, proporcijos, tikslingumas, saikas, dramaturgija, formos ir turinio
priklausomybės bei kt. Tobulinant
muzikinį mąstymą, ugdomas ir bendrasis mąstymas.
Žmogus įsitraukias į kūrinių (simfonijos,
operos,oratorijos) klausymąsi ir apmastymus, tobulina ne tik „muzikos suvokimą“,
bet ir su jos suvokimu susijusias kitas psichikos galias: dėmesį, vaizduotę,
atmintį, intuiciją, emocijų pasaulį, mąstymo apimtis ir kokybę, kūrybos
gebėjimus ir kt. Tai labai svarbūs psichinės, dvasinės veiklos dalykai. Jie
perkeliami ne tik į kitų menų pažinimą, bet ir į visas gyvenimo sritis:
mokslinį pažinimą, kūrybą, daiktinę ir dvasinę veiklą, žmonių socialinius
santykius, vertybines orientacijas, tikėjimą.
Šalia rimtosios stambiųjų formų muzikos
žanrų esama daug vertingos populiariosios muzikos, pavyzdžiui, šokių, dainų
žanrų muzikos. Ji skirta klausymuisi, pramogai, bendravimui ir skleidžia
džiaugsmą , reikšmingas menines idėjas. Populiarioji klasikinė muzika- tai
klasikų valsai, mazurkos, menuetai, simfonijų skerco ir kitokių šokių dalys.
Zenonas Rinkevičius "Ką reiškia mokyti muzikos?"
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą