Prokofjevas gimė 1891 04 11-15 , Jekaterinoslavo gubernijoje.
Vaikysteje Prokofjevą užvis labiau traukė tiksliųjų mokslų pamokos.Jis mėgo skaičiuot, tikrinti, lyginti.Seriožą žavėjo visa kas siejosi su traukinių eismu, su jų tvarkaraščiu. Jis kaip penkis pirštus žinojo tolimųjų traukinų maršrutus.
Šeimoje buvo gerbiama Muzika. Tėvas, pasak sūnaus "jai lenkėsi". "Matyt jis mėgo muziką, bet filosofiškai, kaip kultūros apraišką, kaip žmogaus dvasios skrydį.Kartą, kai dar berniukas aš sedėjau prie fortepono, tėvas atsistojo šalia, pasiklausė ir tarė:
-Kilnūs garsai.
Tai rodo , kaip jis vertino muziką|."
Serioža kartą priėjo prie Marijos Grigorjevnos ir pareiškė tvirtą savo apsisprendimą:
-Mama , aš noriu parašyti savo operą.
-Kaipgi tu parašysi operą?-visai nepagarbiai atkirto motina.-Kam šneki apie tai , kas ne tavo jėgoms.
- O tu pamatysi,-atsakė jis.
1900m. vasaros pradžioje Serioža įteikė motinai pirmąjį savo operos veiksmą, o pavadino kūrinį "Milžinas".
Prokofjevas suprato, kad kaip tik Soncovkoje buvo išmokytas brangini laiką. Čia išsiugdė valią dirbti ir nepakantumą dykinėjimui.Prokofjevas neleisdavo laiko tuščiai.
Marija Grigorjevna , užuot pasakius labanakt žiemos vakarais , sėsdavo prie fortepijono ir klausdavo mažą sūnų:
- O ką tu nuveikei per šią dieną?
Reingoldas Glieras dažnai improvizuodavo ir versdavo improvizuoti savo mokinį
R.Moricevičiau,- pareiškė kartą Serioža, nutraukęs skambinimą keturiomis rankomis,-aš noriu parašyti simfoniją ."Po neilgų derybų Gliertas sutiko" Iki jo išvažiavimo rugpjūčio mėnesio simfonija buvo sukurta, o dalis jos suorkestruota.
1902m. žiemos pradžioje Prokofjevas vėl lankėsi Maskvoje.Svarbiausias tų dienų dienų įvykis, aišku, buvo apsilankymas pas Tanejevą.Jis pervertė simfonijos lapus.Bet Serioža užsigavo, kai Sergėjus Ivanovičius pavadino jo harmoniją prastoka ir nusijuokė.Ar galėjo numatyti garbingasis Tanejevas, kokį perversmą padarys mažojo svečio gyvenime ši pašaipėlė ir priekaištas, kad harmonija esanti prastoka. mikrobas įsiskverbė į organizmą ir pareikalavo ilgo inkubacionio periodo. Praslinks keletas metų , ir kaip tik harmonijoje jaunasis pianistas ir kompozitorius išryškės kaip naujovių ieškotojas. Tada jis bus peikiamas už kraštutinumus ir tariamą harmonijos" barbariškumą". Ir vėl užsuks pas mylimą ir gerbiamą Tanejevą. Tasai taip pat maloniai ir atidžiai pasiklausys jo etiudų ir nepatenkintas sumurmės:
-Kažkodėl labai daug falšo..Nėra aiškios sąskambių sekos.
Seriožai suvirpės širdis ir jis primins seną pokalbį. O paskui sakys: Sergėjus Ivanovičius juokais susiėmė už galvos ir sušuko:
-Nejaugi tai aš pastūmėjau jus į tokį slidų kelią.
Liadovas atrodė mokiniams sausa ir per daug griežtas, nes reikalavo rašyti tiksliai ir dailiai.Jis nepakentė ,kai mokiniai darbus atlikdavo netvarkingai, paviršutiniškai.Klaidas kūriniuose surasdavo nepaprastai greitai ir tuop pat, išsitraukęs iš liemenės kišianaitės pieštuko galą, pažymėdavo darbą"gėdos dėme".Pykdavo už teplionės.Seriožai dažnai už tai kliūdavo.Tik vėliau mokiniai įvertino ir su derama pagarba ims minėti Liadovą:jis mokė profesinio reiklumo ir klsikinio griežtumo, ugdė rafinuotą skonį ir kritiškumą.
"Šopenas-tai šilkinukas"-pareiškė jis svečiams ir apstulbusiai motinai, didžiai gerbiančiai lenkų romantiko muziką.
1906 m.pavasaris.
Serioža su Asafjevu pradėjo mokintis instrumentuotės pas Rimskį-Korsokovą. Sujungęs dvi grupes ,jis dirbdavo iš eilės keturias valandas.Mokiniai apstodavo fortepijoną,stengdamiesi nepraleisti vieno žodžio,nes kompozitorius buvo vos ne geriausias orkestruotės žinovas visoje Europoje.
Kiek kartų vėliau S.Sergejevičius prisimins Korsokovą ,kiek kartų aptiks savo kūriniuose jo orkestruotės įtaką.
Korsokovas rašė Prokofjevo egzaminų lapuose."Gabus, bet nesubrendęs","Gabus.Dirba nedaug.Pažanga nežymi"
Tarp draugų(Miaskovskio ir Prokofjevo) nusistovėjo įprotis keistis kūrinių juodrščiais.Kartais jie grąžindavo juos su pagyrimo žodžiais, o kartais gerokai pakritikuodavo, beje tą kritiką visuomet sušvelnindavo subtiliai reiškiama mintis." Šis susirašinėjimas man davė daugiau naudos negu sausos Liadovo pamokos",-tikino S.S. po trisdešimties su viršum metų.
Soncovkoje Serioža daug skambino Rachmaninovą ir Skriabiną" tiesiog įsimylėjo" Skriabino "Dieviškąją poemą"(Trečiąją simfoniją).
1910 07 23 mirė Prokofjevo tėvas, Sergėjui ėjo 20m.
Jis nebuvo iš tų jaunuolių , kurie sunkiomis aplinkybėmis netenka ryžto.Atėjo metas tapti savarankiškam.Tegu jo opusai ir erzina daugelį konservatorijos dėstytojų, reikia išsikovoti teisę vadintis kompozitoriumi.
Serioža supakuoja keletą rankraščių ir pasiunčia į Maskvą, į Rusų muzikos leidyklą.Bandymas nepasisekė. Bando dar kartą per Tanjevą , bet ledykla pareiškia, kad neturi laiko gilintis į naujų kompozitorių kūrinius ir grąžina rankraščius.Po kiek laiko Seriožai tarpininkauja žymus Peterburgo muzikos veikėjas A.Osovskis. Ir po metų Jurgensonas išleidžia du natų sąsiuvinius: Pirmąją sonatą ir Keturias pjeses
Balandžio gale Serioža gauna laišką.Nusižudė Maksas Šmithofas.Niekada Maksas nerodė Seriožai pavydo, bet žinojo ,kokios nelygios bičiulių galimybės.Tik vienas jis mokėjo taip įsijautęs klausytis.Jis vienintelis žinojo Seriožos troškimus, vaizduotės polėkius.Iki paskutinės valandos Maksas buvo su juo, galvojo apie jį, jam parašė eilutes.Parašė tvirta ranka."Mudu buvom labai artimi, ir dabar, jo netekęs , jačiuosi visai vienišas". Dar iglus metus niekas kitas neužims Makso voetos Prokofjevo širdyje.Miakovskis visam gyvenimui liks artimas draugas, suprantantis žmogus, griežčiausias ir geriausias teisėjas.Tai ištikima kilti draugystė.
Serioža rašė "Dabar esu tikrai "plėšomas" konservatorijoje, pratybų per akis",-skundėsi Prokofjevas Makso Šmithofo seseriai.Reikėjo baigti kursą ir išlaikyti egzaminus viešai pasirodant kaip dirigentui ir pianistui.
Čerepninas buvo nekokios nuomonės apie savo mokinio sugebėjimus diriguoti.Bet jis matė ,kad prieš jį-būsimasis kompozitorius.
"Jokių ekstravagantiškumų.Aš siekiu tik paprastumo".
Peterburgo muzikantas kupe kaimynams atrodė keistas bendrakeleivis.Aplink visi šneka apie neramius įvykius, o jis kažką sau rašo į natų knygelėje, ištisas valandas mokosi ispanų kalbos. Ilgai stoviniuoja prie lango. Sibiro peizažai, ypač Baikalas jam širdyje paliks maudulį, jis visada ilgėsis brangios tėvynės platybių.
Amerikoje
"Galva plyšta nuo lakstymo ,ima noras išvažiuoti ir dirbti kur nors ramioje vietoje" .
"-Išvykęs iš Rusijos , aš netekau noro kurti.Praradęs tėvynę, praradau pats save.Tremtiniui , kuris nebeturi savo šaknų, tradicijų ir gimtosios dirvos, dingsta ankstinas kurti muziką, nebelikea kitokios paguodos, tik giliai širdyje glūdinčių atsiminimų netrikdoma tyla"
"Dalykas tas ,kad svetimas šalies oras neišėjo į naudą mano įkvėpimui, nes aš esu rusas, o tokiam žmogui kaip aš užvis kenksmingiausia-gyventi tremtyje, kurios dvasinis klimatas svetimas mano tautai.Mano tėvynainiai ir aš savo žemę nešiojam su savim. Žinoma , ne visą, o tik truputėlį-lygiai tiek,kiek iš pradžių vos vos skaudina, o paskui ima kankinti vis labiua ir labiau, kol galop visai mus palaužia.Jūs šito nesuprasit, nes nepažystant mano Tėvynės..Aš turiu grįžti į gimtąją žemę, į jos atmosferą..Mano ausyse turi skambėti rusų kalba, turiu bendrauti su savo kraujo žmonėmis, kad jie grąžintų man tai, ko šičia stinga:savo dainas, mano dainas.Čia aš netenku jėgų. Man gresia pavojus žūti nuo akademizmo.Taip, mielas drauge, aš grįžtu...
Prokofjevo muzika įkvėpta nūdienos, nepaliauja pati turtėjusi dabarties atgarsiais ir turtinusi klausytojus naujais jausmų ir minčių atspalviais.Jis visada ieškojo muzikoje naujo ir darė atradimus, bet niekad dėl eksperimentavimo neatsisakė gyvos minties, niekad nesijautė atsidūręs modernizmo nelaisvėje.Jis iš pat jaunystės nepakentė mėgdžiojimo, nemėgo pasipūtusio akademizmo, smerkė muzikinių tradicijų iškraipymą, suprimityvinant popluriarumo supratimą.Jis visad buvo nepavargstantis naujo ieškotojas.
Šiandien Prokofjevas-pripažintas tarybinės ir pasaulinės muzikos klasikas.Prokofjevas buvo savo šalies pilietis, ir viso pasaulio pilietis, menininkas, savo kūriniais karštai atsiliepdavęs į visos žmonijos vargus ir lūkesčius, bet pirmiausia atjausdavęs savo laidies sielvartus ir džiaugsmus.
Oratorijos,kantatos, chorai
1909-1910 "Du K.Balmoto eilėraščiai"(moterų chorui ir orkestrui)
1917-1918 "Jų septynetas"(kantata tenorui, chorui ir orkestrui)
1936-1937 Kantata Spalio 20-mečiui(2 chorams,4orkestrams ,tekstas iš K.Markso, F.Engelso, V.Lenino, J,Stalino veikalų)
1937 "Mūsų dienų dainos"(siuita solistams, chorui ir ork.)
1938-1939 "Aleksandras Nevinskis" (kantata mecosopranui, chorui ir ork.)
1939 "Pasveikinimas"(kantata chorui ir ork.J.Stalino 60-mečiui, tekstas iš rusų, ukrainiečių, baltarusų, kumykų,kurdų,marių ir mordvių tautosakos)
1942-1943 "Baladė apie berniuką, likusį nežinomą" (solistams, chorui ir ork.)
1947 "Klestėk galingas krašte"(kantatachorui ir ork.)
1949 "Žiemos laužas"(siuita skaitovams, berniukų chorui ir ork.)
1950 "Takos sargyboje"(oratorija solistams , skaitovams ,mišriam ir vaikų chorams ir ork.)
Kūriniai simfoniniam orkestrui
1909(14) Simfonijelė ,A-dur
1910 "Sapnai" ,simfoninis paveikslas
1910 " Rudenėjant"
1914(15) "Ala ir Lolis", skitiškoji siuita 4d.
1922 "Juokdarys"
1916(17) "Klasikinė simfonija",D-dur
1924 Siuita (iš "Meilė trims apelsinams")
1924 Antroji siuita , d-moll
1926 Siuita (iš baleto "Plieninis šuolis"4d.)
1928 Trečioji simfonija, c-moll(operos "Ugninis angelas")
1929 Siuita (iš baleto "Sūnus palaidūnas"5d.)
1931 Keturi portretai ir Atomazga , (siuita iš operos"Lošėjas")
1933 Siuita (iš baleto "Prie Dnepro"6d.)
1934 Siuita(iš muz.spektakliui"Egipto naktys" 7d)
1936 "Petia ir vilkas"(simfoninė pasaka)
1941 Siuita(iš operos "Semionas Kotko" 8d.)
1945 "Odė karo pabaigai
1946 3siuitos (iš baleto "Pelenė")
1946 "Valsai"(6d.siuita)
1949 "Puškino valsai",Fis-dur ir cis-moll.
1951 Vestuvinė siuita(iš baleto "Sakmė apie akmeninę gėlę"5d.)
1951 Čigoniška fantazija
1951 Volgos ir Dono susitikimas (šventinė poema)
Muzika dramos spektakliam ir
kino filmams
1933 "Poručikas Kiže" muzika rež. Faincimerio filmui
1934 "Egipto naktys , muzika spektakliui pagal V.Šekspyra ,A.Puškiną ir B.Šo
1936 "Pikų dama" muzika filmui
"Borisas Godunovas" muzika A.Puškino dramai
"Eugenijus Oneginas"muzika spektakliui
1937(38) "Hamletas" muzika tragedijai
1938 "Aleksandras Nevskis" muzika S.Eizenšteino filmui
1941 "Lermontovas" muzika filmui
1942(45) "Ivanas Rūstusis" muzika filmui
Operos
1911-1913 "Madalena" 1veiksmo opera
1915-1916 "Lošėjas" 4v
1919 "Meilė trims apelsinams" 4v.K.Gocio siužetu
1919-1927"Ugninis angelas" 5v.V.Briusovo siužetu
1939 "Semionas Kotko" 5v.pagal V.Katajevo paysaką "Aš -darbo laiudies sūnus"
1940"Sužieduotuvės vienuolyne(Duenja) 4v. pagal R.Šeridano komediją "Duenja"
1941-1943 "Karas ir taika" 5v. pagal L.Tolstojaus romaną
1947-1948"Apysaka apie tikrą žmogų"3v. B.Polevojaus siužetu
Baletai
1915-1920 "Pasaka apie juokdarį.." rusiškų pasakų motyvais
1928 "Sūnus palaidūnas"Biblijos motyvais
1930" Prie Dnepro"
1935-1936 "Romeo ir Džiuljeta"
1940-1944"Pelenė"
1948-1950"Sakmė apie akmeninę gėlę" P.Bažovo pasakų motyvais
Vaikysteje Prokofjevą užvis labiau traukė tiksliųjų mokslų pamokos.Jis mėgo skaičiuot, tikrinti, lyginti.Seriožą žavėjo visa kas siejosi su traukinių eismu, su jų tvarkaraščiu. Jis kaip penkis pirštus žinojo tolimųjų traukinų maršrutus.
Šeimoje buvo gerbiama Muzika. Tėvas, pasak sūnaus "jai lenkėsi". "Matyt jis mėgo muziką, bet filosofiškai, kaip kultūros apraišką, kaip žmogaus dvasios skrydį.Kartą, kai dar berniukas aš sedėjau prie fortepono, tėvas atsistojo šalia, pasiklausė ir tarė:
-Kilnūs garsai.
Tai rodo , kaip jis vertino muziką|."
Serioža kartą priėjo prie Marijos Grigorjevnos ir pareiškė tvirtą savo apsisprendimą:
-Mama , aš noriu parašyti savo operą.
-Kaipgi tu parašysi operą?-visai nepagarbiai atkirto motina.-Kam šneki apie tai , kas ne tavo jėgoms.
- O tu pamatysi,-atsakė jis.
1900m. vasaros pradžioje Serioža įteikė motinai pirmąjį savo operos veiksmą, o pavadino kūrinį "Milžinas".
Prokofjevas suprato, kad kaip tik Soncovkoje buvo išmokytas brangini laiką. Čia išsiugdė valią dirbti ir nepakantumą dykinėjimui.Prokofjevas neleisdavo laiko tuščiai.
Marija Grigorjevna , užuot pasakius labanakt žiemos vakarais , sėsdavo prie fortepijono ir klausdavo mažą sūnų:
- O ką tu nuveikei per šią dieną?
Reingoldas Glieras dažnai improvizuodavo ir versdavo improvizuoti savo mokinį
R.Moricevičiau,- pareiškė kartą Serioža, nutraukęs skambinimą keturiomis rankomis,-aš noriu parašyti simfoniją ."Po neilgų derybų Gliertas sutiko" Iki jo išvažiavimo rugpjūčio mėnesio simfonija buvo sukurta, o dalis jos suorkestruota.
1902m. žiemos pradžioje Prokofjevas vėl lankėsi Maskvoje.Svarbiausias tų dienų dienų įvykis, aišku, buvo apsilankymas pas Tanejevą.Jis pervertė simfonijos lapus.Bet Serioža užsigavo, kai Sergėjus Ivanovičius pavadino jo harmoniją prastoka ir nusijuokė.Ar galėjo numatyti garbingasis Tanejevas, kokį perversmą padarys mažojo svečio gyvenime ši pašaipėlė ir priekaištas, kad harmonija esanti prastoka. mikrobas įsiskverbė į organizmą ir pareikalavo ilgo inkubacionio periodo. Praslinks keletas metų , ir kaip tik harmonijoje jaunasis pianistas ir kompozitorius išryškės kaip naujovių ieškotojas. Tada jis bus peikiamas už kraštutinumus ir tariamą harmonijos" barbariškumą". Ir vėl užsuks pas mylimą ir gerbiamą Tanejevą. Tasai taip pat maloniai ir atidžiai pasiklausys jo etiudų ir nepatenkintas sumurmės:
-Kažkodėl labai daug falšo..Nėra aiškios sąskambių sekos.
Seriožai suvirpės širdis ir jis primins seną pokalbį. O paskui sakys: Sergėjus Ivanovičius juokais susiėmė už galvos ir sušuko:
-Nejaugi tai aš pastūmėjau jus į tokį slidų kelią.
Liadovas atrodė mokiniams sausa ir per daug griežtas, nes reikalavo rašyti tiksliai ir dailiai.Jis nepakentė ,kai mokiniai darbus atlikdavo netvarkingai, paviršutiniškai.Klaidas kūriniuose surasdavo nepaprastai greitai ir tuop pat, išsitraukęs iš liemenės kišianaitės pieštuko galą, pažymėdavo darbą"gėdos dėme".Pykdavo už teplionės.Seriožai dažnai už tai kliūdavo.Tik vėliau mokiniai įvertino ir su derama pagarba ims minėti Liadovą:jis mokė profesinio reiklumo ir klsikinio griežtumo, ugdė rafinuotą skonį ir kritiškumą.
"Šopenas-tai šilkinukas"-pareiškė jis svečiams ir apstulbusiai motinai, didžiai gerbiančiai lenkų romantiko muziką.
1906 m.pavasaris.
Serioža su Asafjevu pradėjo mokintis instrumentuotės pas Rimskį-Korsokovą. Sujungęs dvi grupes ,jis dirbdavo iš eilės keturias valandas.Mokiniai apstodavo fortepijoną,stengdamiesi nepraleisti vieno žodžio,nes kompozitorius buvo vos ne geriausias orkestruotės žinovas visoje Europoje.
Kiek kartų vėliau S.Sergejevičius prisimins Korsokovą ,kiek kartų aptiks savo kūriniuose jo orkestruotės įtaką.
Korsokovas rašė Prokofjevo egzaminų lapuose."Gabus, bet nesubrendęs","Gabus.Dirba nedaug.Pažanga nežymi"
Tarp draugų(Miaskovskio ir Prokofjevo) nusistovėjo įprotis keistis kūrinių juodrščiais.Kartais jie grąžindavo juos su pagyrimo žodžiais, o kartais gerokai pakritikuodavo, beje tą kritiką visuomet sušvelnindavo subtiliai reiškiama mintis." Šis susirašinėjimas man davė daugiau naudos negu sausos Liadovo pamokos",-tikino S.S. po trisdešimties su viršum metų.
Soncovkoje Serioža daug skambino Rachmaninovą ir Skriabiną" tiesiog įsimylėjo" Skriabino "Dieviškąją poemą"(Trečiąją simfoniją).
1910 07 23 mirė Prokofjevo tėvas, Sergėjui ėjo 20m.
Jis nebuvo iš tų jaunuolių , kurie sunkiomis aplinkybėmis netenka ryžto.Atėjo metas tapti savarankiškam.Tegu jo opusai ir erzina daugelį konservatorijos dėstytojų, reikia išsikovoti teisę vadintis kompozitoriumi.
Serioža supakuoja keletą rankraščių ir pasiunčia į Maskvą, į Rusų muzikos leidyklą.Bandymas nepasisekė. Bando dar kartą per Tanjevą , bet ledykla pareiškia, kad neturi laiko gilintis į naujų kompozitorių kūrinius ir grąžina rankraščius.Po kiek laiko Seriožai tarpininkauja žymus Peterburgo muzikos veikėjas A.Osovskis. Ir po metų Jurgensonas išleidžia du natų sąsiuvinius: Pirmąją sonatą ir Keturias pjeses
Balandžio gale Serioža gauna laišką.Nusižudė Maksas Šmithofas.Niekada Maksas nerodė Seriožai pavydo, bet žinojo ,kokios nelygios bičiulių galimybės.Tik vienas jis mokėjo taip įsijautęs klausytis.Jis vienintelis žinojo Seriožos troškimus, vaizduotės polėkius.Iki paskutinės valandos Maksas buvo su juo, galvojo apie jį, jam parašė eilutes.Parašė tvirta ranka."Mudu buvom labai artimi, ir dabar, jo netekęs , jačiuosi visai vienišas". Dar iglus metus niekas kitas neužims Makso voetos Prokofjevo širdyje.Miakovskis visam gyvenimui liks artimas draugas, suprantantis žmogus, griežčiausias ir geriausias teisėjas.Tai ištikima kilti draugystė.
Serioža rašė "Dabar esu tikrai "plėšomas" konservatorijoje, pratybų per akis",-skundėsi Prokofjevas Makso Šmithofo seseriai.Reikėjo baigti kursą ir išlaikyti egzaminus viešai pasirodant kaip dirigentui ir pianistui.
Čerepninas buvo nekokios nuomonės apie savo mokinio sugebėjimus diriguoti.Bet jis matė ,kad prieš jį-būsimasis kompozitorius.
"Jokių ekstravagantiškumų.Aš siekiu tik paprastumo".
Peterburgo muzikantas kupe kaimynams atrodė keistas bendrakeleivis.Aplink visi šneka apie neramius įvykius, o jis kažką sau rašo į natų knygelėje, ištisas valandas mokosi ispanų kalbos. Ilgai stoviniuoja prie lango. Sibiro peizažai, ypač Baikalas jam širdyje paliks maudulį, jis visada ilgėsis brangios tėvynės platybių.
Amerikoje
"Galva plyšta nuo lakstymo ,ima noras išvažiuoti ir dirbti kur nors ramioje vietoje" .
"-Išvykęs iš Rusijos , aš netekau noro kurti.Praradęs tėvynę, praradau pats save.Tremtiniui , kuris nebeturi savo šaknų, tradicijų ir gimtosios dirvos, dingsta ankstinas kurti muziką, nebelikea kitokios paguodos, tik giliai širdyje glūdinčių atsiminimų netrikdoma tyla"
"Dalykas tas ,kad svetimas šalies oras neišėjo į naudą mano įkvėpimui, nes aš esu rusas, o tokiam žmogui kaip aš užvis kenksmingiausia-gyventi tremtyje, kurios dvasinis klimatas svetimas mano tautai.Mano tėvynainiai ir aš savo žemę nešiojam su savim. Žinoma , ne visą, o tik truputėlį-lygiai tiek,kiek iš pradžių vos vos skaudina, o paskui ima kankinti vis labiua ir labiau, kol galop visai mus palaužia.Jūs šito nesuprasit, nes nepažystant mano Tėvynės..Aš turiu grįžti į gimtąją žemę, į jos atmosferą..Mano ausyse turi skambėti rusų kalba, turiu bendrauti su savo kraujo žmonėmis, kad jie grąžintų man tai, ko šičia stinga:savo dainas, mano dainas.Čia aš netenku jėgų. Man gresia pavojus žūti nuo akademizmo.Taip, mielas drauge, aš grįžtu...
Prokofjevo muzika įkvėpta nūdienos, nepaliauja pati turtėjusi dabarties atgarsiais ir turtinusi klausytojus naujais jausmų ir minčių atspalviais.Jis visada ieškojo muzikoje naujo ir darė atradimus, bet niekad dėl eksperimentavimo neatsisakė gyvos minties, niekad nesijautė atsidūręs modernizmo nelaisvėje.Jis iš pat jaunystės nepakentė mėgdžiojimo, nemėgo pasipūtusio akademizmo, smerkė muzikinių tradicijų iškraipymą, suprimityvinant popluriarumo supratimą.Jis visad buvo nepavargstantis naujo ieškotojas.
Šiandien Prokofjevas-pripažintas tarybinės ir pasaulinės muzikos klasikas.Prokofjevas buvo savo šalies pilietis, ir viso pasaulio pilietis, menininkas, savo kūriniais karštai atsiliepdavęs į visos žmonijos vargus ir lūkesčius, bet pirmiausia atjausdavęs savo laidies sielvartus ir džiaugsmus.
Oratorijos,kantatos, chorai
1909-1910 "Du K.Balmoto eilėraščiai"(moterų chorui ir orkestrui)
1917-1918 "Jų septynetas"(kantata tenorui, chorui ir orkestrui)
1936-1937 Kantata Spalio 20-mečiui(2 chorams,4orkestrams ,tekstas iš K.Markso, F.Engelso, V.Lenino, J,Stalino veikalų)
1937 "Mūsų dienų dainos"(siuita solistams, chorui ir ork.)
1938-1939 "Aleksandras Nevinskis" (kantata mecosopranui, chorui ir ork.)
1939 "Pasveikinimas"(kantata chorui ir ork.J.Stalino 60-mečiui, tekstas iš rusų, ukrainiečių, baltarusų, kumykų,kurdų,marių ir mordvių tautosakos)
1942-1943 "Baladė apie berniuką, likusį nežinomą" (solistams, chorui ir ork.)
1947 "Klestėk galingas krašte"(kantatachorui ir ork.)
1949 "Žiemos laužas"(siuita skaitovams, berniukų chorui ir ork.)
1950 "Takos sargyboje"(oratorija solistams , skaitovams ,mišriam ir vaikų chorams ir ork.)
Kūriniai simfoniniam orkestrui
1909(14) Simfonijelė ,A-dur
1910 "Sapnai" ,simfoninis paveikslas
1910 " Rudenėjant"
1914(15) "Ala ir Lolis", skitiškoji siuita 4d.
1922 "Juokdarys"
1916(17) "Klasikinė simfonija",D-dur
1924 Siuita (iš "Meilė trims apelsinams")
1924 Antroji siuita , d-moll
1926 Siuita (iš baleto "Plieninis šuolis"4d.)
1928 Trečioji simfonija, c-moll(operos "Ugninis angelas")
1929 Siuita (iš baleto "Sūnus palaidūnas"5d.)
1931 Keturi portretai ir Atomazga , (siuita iš operos"Lošėjas")
1933 Siuita (iš baleto "Prie Dnepro"6d.)
1934 Siuita(iš muz.spektakliui"Egipto naktys" 7d)
1936 "Petia ir vilkas"(simfoninė pasaka)
1941 Siuita(iš operos "Semionas Kotko" 8d.)
1945 "Odė karo pabaigai
1946 3siuitos (iš baleto "Pelenė")
1946 "Valsai"(6d.siuita)
1949 "Puškino valsai",Fis-dur ir cis-moll.
1951 Vestuvinė siuita(iš baleto "Sakmė apie akmeninę gėlę"5d.)
1951 Čigoniška fantazija
1951 Volgos ir Dono susitikimas (šventinė poema)
Muzika dramos spektakliam ir
kino filmams
1933 "Poručikas Kiže" muzika rež. Faincimerio filmui
1934 "Egipto naktys , muzika spektakliui pagal V.Šekspyra ,A.Puškiną ir B.Šo
1936 "Pikų dama" muzika filmui
"Borisas Godunovas" muzika A.Puškino dramai
"Eugenijus Oneginas"muzika spektakliui
1937(38) "Hamletas" muzika tragedijai
1938 "Aleksandras Nevskis" muzika S.Eizenšteino filmui
1941 "Lermontovas" muzika filmui
1942(45) "Ivanas Rūstusis" muzika filmui
Operos
1911-1913 "Madalena" 1veiksmo opera
1915-1916 "Lošėjas" 4v
1919 "Meilė trims apelsinams" 4v.K.Gocio siužetu
1919-1927"Ugninis angelas" 5v.V.Briusovo siužetu
1939 "Semionas Kotko" 5v.pagal V.Katajevo paysaką "Aš -darbo laiudies sūnus"
1940"Sužieduotuvės vienuolyne(Duenja) 4v. pagal R.Šeridano komediją "Duenja"
1941-1943 "Karas ir taika" 5v. pagal L.Tolstojaus romaną
1947-1948"Apysaka apie tikrą žmogų"3v. B.Polevojaus siužetu
Baletai
1915-1920 "Pasaka apie juokdarį.." rusiškų pasakų motyvais
1928 "Sūnus palaidūnas"Biblijos motyvais
1930" Prie Dnepro"
1935-1936 "Romeo ir Džiuljeta"
1940-1944"Pelenė"
1948-1950"Sakmė apie akmeninę gėlę" P.Bažovo pasakų motyvais
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą