Muzikos interpretacija atsirado dėl keleto priežasčių. Pirma, tai lėmė muzikinis istorizmas, kai pasaulyje smarkiai plečiantis koncertiniam gyvenimui reikėjo vis daugiau įvairios muzikos. Neabejotina, kad susidomėjimą senąja muzika skatino ir romantizmo ideologija garbinanti ir idealizuojanti praeitį. Iki 18a. pab. keičiantis stiliams Europoje vyravo nuostata, kad senoji muzika mažiau vertinga už naująją. Senesnieji žanrai ir stiliai buvo užmirštami, o jeigu ir atliekami, tai tik naujuoju stiliumi ir nauja maniera. Bet jau 18-19a. sankirtoje senesniuosius muzikos kūriniusnustota pamiršti. Romantizmas su savo praeities kultu ir idealizmu tarsi sukeitė vertybines orientacijas vietomis. Tai, kas buvo pasenę ir žymėjo praeitį, tapo dalykais, vertingesniais už esamus. 19a. pab.-20a. pusiausvyra ėmė sparčiai kisti. Po I pasaulinio karo naujoji muzika pareikalavo , kad atlikėjai visiškai paklustų partitūrai.
A.Rubinšteinas (1829-1894) atlikimą laikė antruoju kūrinio gimimu ;"Aš iš viso nesuprantu, ką reiškia objektyvus atlikimas". Kiekvienas muzikavimas, jeigu tik atliekamas ne mašinos, o asmenybės, pats savaime yra subjektyvus". Tačiau M.Ravelis (1875-1937) sakė ;"Aš nenoriu, kad mano muziką kas nors interpretuotų".A.Honeggeras (1892-1955) "Argi tapytojasleistų kam nors taisyti jo paveikslo spalvas?". I.Stravinskis (1882-1971): "Ko iš tikro aš nepakenčiu, tai interpretacijos.. Juk muziką reikia perteikti, o ne interpretuoti.. Kas gali mums garantuoti, kad atlikėjas teisingai atkurs kūrėjo vaizdą ir jo bruožai nebus iškreipti?".
Pirmą kartą muzikos istorijoje kompozitoriai išreiškė savo viršenybę. Autorių teisės iki pat paskutinio garso . Neabejingas grojimas, įsigyvenimas į kūrinio afektus muzikoje buvo vertinamas visais laikais, o romantizmo amžiuje tapo svarbiausia atlikėjo ypatybe, esminiu atlikimo meno reiškinių vertės kriterijumi. Atlikėjo temperamentas, emocingumas visuomet žymimi pliuso, o nuosaikumas, susilaikymas-minuso ženklu.
Štai jeigu svetimos kalbos žodžių mokysimės nusiteikę abejingai, nesusiedami jų su situacija, nei su emocine reakcija, turėsime kur kas ilgiau juos kartoti. Ir visai kitaip atsimsime net ir sudėtingiausią svetimos kalbos žodį, jeigu tai bus pagalbos šauksmas degančiame laive.
Krikščioniškoji bažnytinė muzika perdavė susikaupimą, rimtumą, muzikinio išsisakymo specialinio elgesio ir papročių modelius, jų funkcijas ir prasmę. Šokių muzikoje įsispaudęs žmogaus charakteris, žaismingumas, elgesio būdai.
Grigališkas choralas- tai Dievo žodžio skelbimas ir kartu malda t.y. kalba su Dievu. Jis turi gilią religinę prasmę, nes žodis ir melodija čia persmelkti religinės patirties, Dievo artumo.
Bažnytinė ir pasaulietinė muzika suformavo atlikimo principus, o šie, skverbdmiesi vienas į kitą, padėjo atsirasti tokiems muzikos žanrams kaip motetas ir madrigalas, kuriems atlikti reikėjo ir profesionaliai suformuoto balso, ir profesionalių atlikėjų. Vėliau šis procesas turėjo įtakos operos atsiradimui. Jos gimimą veikė ne tik bažnytiniai vadinimai, bet ir visa pasaulietinė dainavimo kultūra. Ilgainiui ji paveikė ir instrumentų raidą, taigi buvo viena iš galingiausių jėgų formuojant Europos ir pasalio modernią muzikos kultūrą.
Solinis menestrelių reiškimasis buvo susijęs su improvizacija, nuolatinėmis naujovių paieškomis. Menestreliai nemėgo štampų kartojimų, tad improvizacija kaip nuolatine naujumo paieška, vadinasi, ir individualybės demonstravimas. Menestreliai nuolatos kuria naujus žodžius, melodijas ir varijuoja senąsias.
Mūsų laikais muzikos raštas yra pirmesnis už atlikimą, o viduramžiais ir renesanse muzika ir dainos buvo užrašomos nušlifuotos, daugybę kartų atliktos išbandant įvairius variantus.
A.Rubinšteinas (1829-1894) atlikimą laikė antruoju kūrinio gimimu ;"Aš iš viso nesuprantu, ką reiškia objektyvus atlikimas". Kiekvienas muzikavimas, jeigu tik atliekamas ne mašinos, o asmenybės, pats savaime yra subjektyvus". Tačiau M.Ravelis (1875-1937) sakė ;"Aš nenoriu, kad mano muziką kas nors interpretuotų".A.Honeggeras (1892-1955) "Argi tapytojasleistų kam nors taisyti jo paveikslo spalvas?". I.Stravinskis (1882-1971): "Ko iš tikro aš nepakenčiu, tai interpretacijos.. Juk muziką reikia perteikti, o ne interpretuoti.. Kas gali mums garantuoti, kad atlikėjas teisingai atkurs kūrėjo vaizdą ir jo bruožai nebus iškreipti?".
Pirmą kartą muzikos istorijoje kompozitoriai išreiškė savo viršenybę. Autorių teisės iki pat paskutinio garso . Neabejingas grojimas, įsigyvenimas į kūrinio afektus muzikoje buvo vertinamas visais laikais, o romantizmo amžiuje tapo svarbiausia atlikėjo ypatybe, esminiu atlikimo meno reiškinių vertės kriterijumi. Atlikėjo temperamentas, emocingumas visuomet žymimi pliuso, o nuosaikumas, susilaikymas-minuso ženklu.
Štai jeigu svetimos kalbos žodžių mokysimės nusiteikę abejingai, nesusiedami jų su situacija, nei su emocine reakcija, turėsime kur kas ilgiau juos kartoti. Ir visai kitaip atsimsime net ir sudėtingiausią svetimos kalbos žodį, jeigu tai bus pagalbos šauksmas degančiame laive.
Krikščioniškoji bažnytinė muzika perdavė susikaupimą, rimtumą, muzikinio išsisakymo specialinio elgesio ir papročių modelius, jų funkcijas ir prasmę. Šokių muzikoje įsispaudęs žmogaus charakteris, žaismingumas, elgesio būdai.
Grigališkas choralas- tai Dievo žodžio skelbimas ir kartu malda t.y. kalba su Dievu. Jis turi gilią religinę prasmę, nes žodis ir melodija čia persmelkti religinės patirties, Dievo artumo.
Bažnytinė ir pasaulietinė muzika suformavo atlikimo principus, o šie, skverbdmiesi vienas į kitą, padėjo atsirasti tokiems muzikos žanrams kaip motetas ir madrigalas, kuriems atlikti reikėjo ir profesionaliai suformuoto balso, ir profesionalių atlikėjų. Vėliau šis procesas turėjo įtakos operos atsiradimui. Jos gimimą veikė ne tik bažnytiniai vadinimai, bet ir visa pasaulietinė dainavimo kultūra. Ilgainiui ji paveikė ir instrumentų raidą, taigi buvo viena iš galingiausių jėgų formuojant Europos ir pasalio modernią muzikos kultūrą.
Solinis menestrelių reiškimasis buvo susijęs su improvizacija, nuolatinėmis naujovių paieškomis. Menestreliai nemėgo štampų kartojimų, tad improvizacija kaip nuolatine naujumo paieška, vadinasi, ir individualybės demonstravimas. Menestreliai nuolatos kuria naujus žodžius, melodijas ir varijuoja senąsias.
Mūsų laikais muzikos raštas yra pirmesnis už atlikimą, o viduramžiais ir renesanse muzika ir dainos buvo užrašomos nušlifuotos, daugybę kartų atliktos išbandant įvairius variantus.
Donatas Katkus "Muzikos atlikimas. Isotija, teorijos, stiliai, interpretacijos"
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą