Viduramžiais garso jėga buvo itin svarbus dalykas. Garsas buvo susijęs su nepaprasta įvykio, iškilmių svarba, reiškė tiesioginį valdžios jėgos demokratiškumą.
Garsumas- tai ne vien decibelai. Žodis haut buvo susijęs ir su muzikos
iškilmingumu, ansamblio jungtimi, virtuoziškumu- su tuo, kas galėjo
daryti didelį įspūdį.
H.Hickmanas (1908-1968) pastebėjo, kad Egipto liaudies daininkų veido ir burnos išraiška labiau panaši į senuosiuose paveiksluose vaizduojamų dainuojančių žmonių. Jis tvirtino, kad senasis dainavimas labai priminė dabartinį liaudišką turkų, egiptiečių kartais ispanų dainavimo būdą. Taigi jis manė, kad balsas buvo gerklinis, nosinis ir labai plačios dinaminės skalės.
Antikinis retorikos menas reikalavo gero balso.
6 gero balso požymiai :
-jis turi būti šviesus
-stiprus ir skambus
-lygus ir minkštas
-plačiai besiliejantis
-paslankus
-aiškus . Tai teigė M.Fabius Quintilianus.
Dainavimo ir retorinio kalbėjimo skirtumai antikoje nebuvo dideli ir rėmėsi panašiu balso formavimu principu. I.Sevilietis (636m) balsas turi būti "aukštas ir skaidrus (alta), kad apimtų kantilenos diapazoną ir būtų galima dainuoti aukštai, skvarbus ir stiprus, kad pasiektų klausytojo ausį ir pripildytų erdvę, pasižymintis gražiu ir puikiu tembru, kad sujaudintų klausytojo širdį".
Viduramžiais buvo manoma, kad žmogaus balsas gali apimti dvi su puse oktavos. Choralai buvo giedami viduriniu registru. Kraštutinių pozicijų buvo vengiama, nes tai trukdė balso minkštumui. Čia nėra aukšų sopranų ir žemų bosų. Gebėjimas išlaikyti ilgą liniją buvo vertinamas labiau už balso stiprumą, kuris dažnai laikomas barbarišku ir primityviu.
Dainuojant camara technika burna turi būti praverta ne daugiau nei kalbant, o liežuvis-prispaustas prie burnos dugno. Tad madrigalų ir chansons dainavimas buvo negarsus, tačiau lankstus, aiški skambesio spalva ir ypač tartis, žodžių artikuliacija, kuri yra gerklėje, o ne diafragmoje. Toks negarsus dainavimas atitiko to meto instrumentų skambesio galimybes ir spalvą.
XVIa. vid. dainavimo diapazonas plėtėsi. Melodijai vis labiau kylant, viršutinius balsus perėmė nberniukų balsai, atsirado aiški boso linija.
1474m. C. von Zabern rašė, kad žemu resgistru reikia dainuoti stipriai, lyg grojant trimitu, viduriniu-vidutiniu balsu, o aukštu-labai lengvu balsu. 1763m. tą paskė F.W.Marpung.
G.P.Palestrina sukūrė dainavimo a cappella stilių. Jo laikais iš dainininkų buvo reikalaujama ritminio tikslumo ir lygaus dainavimo. Jie turėjo išmanyti dinamiką, jausti, kur panaudoti aidų efektą, žinoti tempus ir muzikos charakterį.
H.Hickmanas (1908-1968) pastebėjo, kad Egipto liaudies daininkų veido ir burnos išraiška labiau panaši į senuosiuose paveiksluose vaizduojamų dainuojančių žmonių. Jis tvirtino, kad senasis dainavimas labai priminė dabartinį liaudišką turkų, egiptiečių kartais ispanų dainavimo būdą. Taigi jis manė, kad balsas buvo gerklinis, nosinis ir labai plačios dinaminės skalės.
Antikinis retorikos menas reikalavo gero balso.
6 gero balso požymiai :
-jis turi būti šviesus
-stiprus ir skambus
-lygus ir minkštas
-plačiai besiliejantis
-paslankus
-aiškus . Tai teigė M.Fabius Quintilianus.
Dainavimo ir retorinio kalbėjimo skirtumai antikoje nebuvo dideli ir rėmėsi panašiu balso formavimu principu. I.Sevilietis (636m) balsas turi būti "aukštas ir skaidrus (alta), kad apimtų kantilenos diapazoną ir būtų galima dainuoti aukštai, skvarbus ir stiprus, kad pasiektų klausytojo ausį ir pripildytų erdvę, pasižymintis gražiu ir puikiu tembru, kad sujaudintų klausytojo širdį".
Viduramžiais buvo manoma, kad žmogaus balsas gali apimti dvi su puse oktavos. Choralai buvo giedami viduriniu registru. Kraštutinių pozicijų buvo vengiama, nes tai trukdė balso minkštumui. Čia nėra aukšų sopranų ir žemų bosų. Gebėjimas išlaikyti ilgą liniją buvo vertinamas labiau už balso stiprumą, kuris dažnai laikomas barbarišku ir primityviu.
Dainuojant camara technika burna turi būti praverta ne daugiau nei kalbant, o liežuvis-prispaustas prie burnos dugno. Tad madrigalų ir chansons dainavimas buvo negarsus, tačiau lankstus, aiški skambesio spalva ir ypač tartis, žodžių artikuliacija, kuri yra gerklėje, o ne diafragmoje. Toks negarsus dainavimas atitiko to meto instrumentų skambesio galimybes ir spalvą.
XVIa. vid. dainavimo diapazonas plėtėsi. Melodijai vis labiau kylant, viršutinius balsus perėmė nberniukų balsai, atsirado aiški boso linija.
1474m. C. von Zabern rašė, kad žemu resgistru reikia dainuoti stipriai, lyg grojant trimitu, viduriniu-vidutiniu balsu, o aukštu-labai lengvu balsu. 1763m. tą paskė F.W.Marpung.
G.P.Palestrina sukūrė dainavimo a cappella stilių. Jo laikais iš dainininkų buvo reikalaujama ritminio tikslumo ir lygaus dainavimo. Jie turėjo išmanyti dinamiką, jausti, kur panaudoti aidų efektą, žinoti tempus ir muzikos charakterį.
Donatas Katkus "Muzikos atlikimas"
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą