Kas sudaro muzikos mokytojo kompetencijų branduolį?
Vieni (kai kurie chorvedžiai, muzikologai) galvoja, kad tai gebėjimas tinkamai atlikti muziką, jos teorijos žinojimai ir mokėjimas. Rengiant mokytojus neretai siūloma vadovautis forumle: "Būsi geras muzikantas- būsi ir geras mokytojas".
Kiti mano, kad muzikos mokymo sėkmę lemia mokytojo meilė muzikai, dainai, gebėjimai kūrybiškai naudotis įvairiais mokymo metodais. Siekiama suteikti žinių apie muziką , jos kalbą, išmokyti elementariai muzikuoti (dainuoti, groti). Vadovaujamasi nuostata: išmokyti daryti muziką, suteikti būtinų žinių apie ją. Mokymo centre- muzikos dalykas. Tikimasi, kad muzikos žinios, dainavimas, natų skaitymas vėliau priartins vaikus prie muzikos. Dėl to mokomi dainuoti, muzikuoti, klausytis muzikos, ją komponuoti.
Yra dalis mokytojų, kurie labiausiai siekia, kad visi vaikai be išimties pamėgtų vertingą muziką: noriai ir gražiai dainuotų, klausytųsi puikios muzikos ir, žinoma, įgytų nors ir nedaug, tačiau būtiniausių žinių. Tokie mokytojai, būdami kūrybiški, gebėdami savitai, įdomiai pateikti muziką (neignoruojant ir geriausios pop muzikos), apie ją diskutuoti, intuityviai jaučia didelę muzikos mokymo(-si) prasmę:muzikos pagalba plėtoti meninę, dvasinę, tautinę, pilietinę kultūrą. Jiems mokymo centre- vaikas, jo kultūrinė, dvasinė kaita. Mokytojai,kaip asmenybės, pasižymi plačia, visumine kultūrine aprėptimi, siekia mokyti muzikos kaip gyvenimo kokybės dalyko. Iš čia- muzikos integravimas su kitais menais, socialine kultūra, etnosu, istorija, dvasiniu gyvenimu.
Taigi, kas gali tobulai mokyti muzikos?
Mokymas- tai bendravimas, tesingiau, bendradarbiavimas įsisavinant vertybes. Jame svarbiausia- santykis, kompetencija. Nuo ryšio, santykio pobūdžio ir dalyko išmanymo priklauso mokymo, lavinimo, auklėjimo rezultatai. Ryškiai teigiamas santykis mokant muzikos- tai meilė vaikui, muzikai, dorai, dvasiai, aplinkai, gyvenimo kokybei, būčiai. Per šiuos dalykus reiškiasi ir plėtojasi emocinis, estetinis, vertybinis, prasminis santykis su tuo, kas yra muzikoje, žmoguje ir gyvenime. Būtent šiuose "susisiekiančiuose induose". Vadinasi, gali sėkmingai mokyti tas, kas pasižymi tokiu santykiu ir geba muzikuoti bei gerai išmano muziką. Jeigu menkas toksai teigiamas santykis, jeigu muzikoje neįžvelgiama ryškaus teigiamo santykio su dvasinėmis vertyvėmis- negalima kelti kojos į mokyklą, nors tu būtum ir muzikos teorijos profesorius.
Muzikos mokytojo profesionalumas priklauso nuo jo įgimto muzikalumo, pedagoginio pašaukimo, kūrybiškumo, iš vienos pusės, ir nuo profesinio pasirengimo- iš antros. Tradicinė muzikos pedagogika, siekdama profesionalių muzikų rengimu, remiasi formule "atlieku muziką-įsisavinu muziką". Todėl ir mokiniai anksčiau dažniausiai įsisavindavo tiek ir tokios muzikos, kiek jie padainuodavo dainų. Dėmesio centre ne vaikas, o dalykas "informacinis bankas", mokėjimo, žinojimo balai. Metodų naudojimas palaipsniui pavirto kone savitiksliu dalyku. Jie ugdo muzikinius įgūdžius bei gabumus, tačiau nepakankamai kelia vaikus į aukštąjį muzikos išmanymo ir dvasinių vertybių įsisavinimo lygį.
Įvairių šalių muzikos pedagogikoje palaipsniui didėja dėmesys muzikos klausymuisi, taigi ir muzikos kaip aukštojo meno įsisavinimui. Pamažu suvokiame, kad muzikos klausymasis nemenkina dainavimo, muzikavimo reikšmės. Muzikos klausymusi išugdytas vaiko meninis skonis, muzikinis akiratis, kultūra nėra kliuvinys, o didelis ramstis dainuoti. Tokie vaikai, tiesa, nesižavi primityviu dainavimu, muzikavimu, nuobodžiomis pratybomis, solfedžiavimu, kuris dėl techninio sudėtingumo stokoja meninio raiškumo. Jiems norisi gražios muzikos, gerų dainų. Ir jie daug imlesni dainavimui. Lyginant su vaikais, kurie mokomi tik dainuoti ir elementariai muzikuoti, jie greičiau įsimena, sparčiau išmoksta dainuoti net ir gana sudėtingus muzikos tekstus.
Tyrimais nustatyta, kad asmenybės ugdymas yra pati silpniausia pedagogų ugdymo grandis. Tačiau naivu norėti, kad būtų sugalvotas koks nors specialus Mokytojo asmenybės kursas. Asmenybė bręsta ne tiesmukai mokant, liepiant, reikalaujant. Asmenybę savyje brandina pats žmogus. Tai savikūros dalykas. Svarbiausia jo paties dvasios, intelekto veikla: savižina, savimoka, saviaukla, saviugda, savas vertybių atradimas. Visi šie "savi-" tarpsta, kai ugdytojai-mokytojai, profesoriai-sukuria studentui erdvę ieškoti, kurti: skatina išreikšti save idėjomis, požiūriais, metodais vertinant muziką, lyginant, apibendrinant, kūrybiškai veikiant. Puiku, kai metodininkas studentą praktikantą ne spraudžia į formalius "teisingus" (iš esmės pasenusius) metodinius rėmus, o pasiūlo ir palieka galimybių juos pačiam modifikuoti, kurti nestandartinės struktūros pamokas, padeda jam tobulėti pedagoginėje kūryboje.
Svarbiausi dalykai lieka ugdymo paraštėse... Neretai mokytojas nežino kaip apseiti su muzikos kūriniu, nes jis kaip asmenybė stokoja gilaus dvasinio, prasminio santykio su juo. "Iš kur jį man paimti?" Tagi svarbiausia problema: nėra iš kur jį paimti! Manęs to niekas niekada nemokė, to neparašyta vadovėliuose!
Santykis- ne tiestainis, ne apsimetant, ne vaidinant, o natūraliai išgyvenant, mąstant, atsiremiant į jausmus, pasąmonės virpesius, intuiciją, žinojimą, gyevnimo patyrimą, išmintį, bandant įžvelgti muzikos kūriniu teigiamą idėją.
Tenka apgailestatuti, kad, siekiant žinojimo, per mažai dirbama rengiant muzikos pedagogus. Tiesa, išnaudojamos- kiek leidžia laiko limitai- galimybės mokant studentus groti, diriguoti, dainuoti. Bet nepastebimi ir tylūs, tačiau dideli nuostoliai patiriami "praeinant" muzikos istorijos, muzikos literatūros, muzikos kalbos dalykus. Čia neretai iš tikrųjų, be kabučių praeinama pro didžiulės vertės muziką. Daugelis mokosi ne dėl muzikos, o dėl egzaminų balų, diplomo. Po egzaminų atmintis greit "atsikrato" jai nereikalingos informacijos.
Muzikos mokytojas, kaip ugdymo veikėjas, ne tik tenkina savo dvasinių vertybių poreikius, tobulėja patirtimi ir žiniomis. Jis nuolat siekia tas vertybes teikti kitiems, kad jo ugdytinių gyvenimas būtų gražesnis, doresnis, teisingesnis, laimingesnis. Šis siekimas- svarbiausias jo pedagoginio pašaukimo dalykas. Mokytojas dirba žmonėms, jų dabarčiai ir ateičiai.
Siekdamas muzikinio ugdymo tikslo, mokytojas privalo turėti gerą profesinį pasirengimą, t.y. turi pasižymėti plačia ir visapusiška muzikine kultūra. Šios kultūros pagrindinis požymis- meninis intelektas. Muzikinio intelekto psichologinis pagrindas yra muzikinis mąstymas.
Muzikos mokytojo, kaip profesionalaus muziko, muzikinė kultūra pasižymi muz. atlikimo menine kokybe. Tai nereiškia, kad kiekvienas muzikos mokytojas turi būti atlikėjas virtuozas, nors tai labai pageidautina. Jis privalo lengvai ir sklandžiai skaityti nesudėtingus ir vidutinio sudėtingumo muz. tekstus, juos atlikti meniškai, iškart pasiekti įtaigaus interpretavimo lygį. Mažų mažiausiai jis turi mokėti gražiai dainuoti, skambinti fortepijonu, diriguoti. Jam reikia išmanyti instrumentuotę, aranžuotę, kompozicijos, improvizavimo pagrindus ir kt.
Jis turi išmanyti muziką nuo senųjų civilicacijų ir tautinių ištakų iki šiuolaikinės įv. kontinentų kultūros su didžiule žanrų, stilių, modernių krypčių, masinės, pramoginės kultūros srovių įvairove.
Jis moka, žino muzikos teoriją, istoriją, išmano kitus menus- dailę, literatūrą, teatrą, kiną.
Gerai dirbti : sudominti, sužavėti mokinius muzika, sudėtingus muz. meno dalykus padaryti paprastus, suprantamus ir neprofisionalui.
Zenonas Rinkevičius "Muzikos pedagogika" , "Ką reiškia mokyti muzikos"
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą