Dainavimo technika senaisiais laikais

Viduramžiais garso jėga buvo itin svarbus dalykas. Garsas buvo susijęs su nepaprasta įvykio, iškilmių svarba, reiškė tiesioginį valdžios jėgos demokratiškumą. Garsumas- tai ne vien decibelai. Žodis haut buvo susijęs ir su muzikos iškilmingumu, ansamblio jungtimi, virtuoziškumu- su tuo, kas galėjo daryti didelį įspūdį.
 H.Hickmanas (1908-1968) pastebėjo, kad Egipto liaudies daininkų veido ir burnos išraiška labiau panaši į senuosiuose paveiksluose vaizduojamų dainuojančių žmonių. Jis tvirtino, kad senasis dainavimas labai priminė dabartinį liaudišką turkų, egiptiečių kartais ispanų dainavimo būdą. Taigi jis manė, kad balsas buvo gerklinis, nosinis ir labai plačios dinaminės skalės. 
 Antikinis retorikos menas reikalavo gero balso.
6 gero balso požymiai :
-jis turi būti šviesus
-stiprus ir skambus
-lygus ir minkštas
-plačiai besiliejantis
-paslankus
-aiškus . Tai teigė M.Fabius Quintilianus. 
  Dainavimo ir retorinio kalbėjimo skirtumai antikoje nebuvo dideli ir rėmėsi panašiu balso formavimu principu. I.Sevilietis (636m) balsas turi būti "aukštas ir skaidrus (alta), kad apimtų kantilenos diapazoną ir būtų galima dainuoti aukštai, skvarbus ir stiprus, kad pasiektų klausytojo ausį ir pripildytų erdvę, pasižymintis gražiu ir puikiu tembru, kad sujaudintų klausytojo širdį".

Muzikos interpretacija

Muzikos interpretacija atsirado dėl keleto priežasčių. Pirma, tai lėmė muzikinis istorizmas, kai pasaulyje smarkiai plečiantis koncertiniam gyvenimui reikėjo vis daugiau įvairios muzikos. Neabejotina, kad susidomėjimą senąja muzika skatino ir romantizmo ideologija garbinanti ir idealizuojanti praeitį. Iki 18a. pab. keičiantis stiliams Europoje vyravo nuostata, kad senoji muzika mažiau vertinga už naująją. Senesnieji žanrai ir stiliai buvo užmirštami, o jeigu ir atliekami, tai tik naujuoju stiliumi ir nauja maniera. Bet jau 18-19a. sankirtoje senesniuosius muzikos kūriniusnustota pamiršti. Romantizmas su savo praeities kultu ir idealizmu tarsi sukeitė vertybines orientacijas vietomis. Tai, kas buvo pasenę ir žymėjo praeitį, tapo dalykais, vertingesniais už esamus. 19a. pab.-20a. pusiausvyra ėmė sparčiai kisti. Po I pasaulinio karo naujoji muzika pareikalavo , kad atlikėjai visiškai paklustų partitūrai.
 A.Rubinšteinas (1829-1894) atlikimą laikė antruoju kūrinio gimimu ;"Aš iš viso nesuprantu, ką reiškia objektyvus atlikimas". Kiekvienas muzikavimas, jeigu tik atliekamas ne mašinos, o asmenybės, pats savaime yra subjektyvus". Tačiau M.Ravelis (1875-1937) sakė ;"Aš nenoriu, kad mano muziką kas nors interpretuotų".A.Honeggeras (1892-1955) "Argi tapytojasleistų kam nors taisyti jo paveikslo spalvas?". I.Stravinskis (1882-1971): "Ko iš tikro aš nepakenčiu, tai interpretacijos.. Juk muziką reikia perteikti, o ne interpretuoti.. Kas gali mums garantuoti, kad atlikėjas teisingai atkurs kūrėjo vaizdą ir jo bruožai nebus iškreipti?".
 Pirmą kartą muzikos istorijoje kompozitoriai išreiškė savo viršenybę. Autorių teisės iki pat paskutinio garso . Neabejingas grojimas, įsigyvenimas į kūrinio afektus muzikoje buvo vertinamas visais laikais, o romantizmo amžiuje tapo svarbiausia atlikėjo ypatybe, esminiu atlikimo meno reiškinių vertės kriterijumi. Atlikėjo temperamentas, emocingumas visuomet žymimi pliuso, o nuosaikumas, susilaikymas-minuso ženklu. 
 Štai jeigu svetimos kalbos žodžių mokysimės nusiteikę abejingai, nesusiedami jų su situacija, nei su emocine reakcija, turėsime kur kas ilgiau juos kartoti. Ir visai kitaip atsimsime net ir sudėtingiausią svetimos kalbos žodį, jeigu tai bus pagalbos šauksmas degančiame laive. 
  Krikščioniškoji bažnytinė muzika perdavė susikaupimą, rimtumą, muzikinio išsisakymo specialinio elgesio ir papročių modelius, jų funkcijas ir prasmę. Šokių muzikoje įsispaudęs žmogaus charakteris, žaismingumas, elgesio būdai. 
 Grigališkas choralas- tai Dievo žodžio skelbimas ir kartu malda t.y. kalba su Dievu. Jis turi gilią religinę prasmę, nes žodis ir melodija čia persmelkti religinės patirties, Dievo artumo.
 Bažnytinė ir pasaulietinė muzika suformavo atlikimo principus, o šie, skverbdmiesi vienas į kitą, padėjo atsirasti tokiems muzikos žanrams kaip motetas ir madrigalas, kuriems atlikti reikėjo ir profesionaliai suformuoto balso, ir profesionalių atlikėjų. Vėliau šis procesas turėjo įtakos operos atsiradimui. Jos gimimą veikė ne tik bažnytiniai vadinimai, bet ir visa pasaulietinė dainavimo kultūra. Ilgainiui ji paveikė ir instrumentų raidą, taigi buvo viena iš galingiausių jėgų formuojant Europos ir pasalio modernią muzikos kultūrą.
 Solinis menestrelių reiškimasis buvo susijęs su improvizacija, nuolatinėmis naujovių paieškomis. Menestreliai nemėgo štampų kartojimų, tad improvizacija kaip nuolatine naujumo paieška, vadinasi, ir individualybės demonstravimas. Menestreliai nuolatos kuria naujus žodžius, melodijas ir varijuoja senąsias. 
 Mūsų laikais muzikos raštas yra pirmesnis už atlikimą, o viduramžiais ir renesanse muzika ir dainos buvo užrašomos nušlifuotos, daugybę kartų atliktos išbandant įvairius variantus.

          

Donatas Katkus "Muzikos atlikimas. Isotija, teorijos, stiliai, interpretacijos"

Muzikos rašto atsiradimas

 Grafinio rašto, natų formavymąsi lėmė daugybė priežasčių.
 Bažnytinę liturigiją tvarkant popiežiui Grigaliui I, Europoje daug dėmesio buvo skiriama bažnytiniam giedojimui, jo stiliui. Kaip žinome, krikščiniškoje muzikoje gyvuoja daugybė muzikavimo ir giedojimo stilių, tarp jų vadinamasis ambraziejiškasis giedojimas, mosarabiškoji bažnytinė muzika. Būdamas ritualo-bažnytinių apeigų- dalis, bažnytinis giedojimas negalėjo įvairiuose kraštuose skirtis, o turėjo visoje katalikų bažnyčioje būti daugmaž vienodas. Taigi po Grigaliaus I įvykdytos reformos grigališkąją liturginę muziką reikėjo paskleisti visoje Europoje. Šią funkciją atliko vienuolynai, viduramžiais tapę tikrais švietimo centrais, kurių vienas iš pagrindinių tikslų-mokyti muzikos, giedojimo, tagi savotiško muzikavimo. Čia buvo mokomasi bažnytinio giedojimo, veikė mokyklos. Toks mokymasis iš lūpų į lūpas, kalant dermes ir žodžius, buvo ne tik labai sunkus, bet ir labai lėtas. Natūralu, kad siekta jį palengvinti. Taip virš tektų atsirado įvairių taškų, kablelių ir brukšnių iš kurių susiformavo neumų sistema. Pagrindinis tikslas fiksuoti grigališkosios melodinės linijos kryptį. Vėliau ieškota kaip užrašyti metro ir ritmo santykius bei tiksliai pažymėti garso aukštį.
"..kolektyviai muzikuojant tų ženklų labai reikėjo muzikų grojimo darnai pasiekti".
 Neumos buvo skirtingai žymmimos įvairiais laikais ir įvairiose vietose. Neumos fiksuoja melodinį judsį, bet ne ritmą, atkuria ne tik vieną, bet ir kelis garsus. 
 Psalmės giedamos įvairiai. Išskirtiniai 3 būdai: silabinis, neuminis ir melizminis. Silabiniame giedojime vienam skiemeniui tenka vienas ar keli garsai, neuminiame vienas skiemuo išdainuojamas nuo 2-4 garsų, o melizminiame daugiau nei 10. 
 Giedant grigališką choralą, būtina laikytis keleto taisyklių. Pirmoji iš jų tempas. Jau 900m. pirmieji jo žymėjimai raidėmis virš neumų : C-celeritet "greitai"; M-mediocriter "vidutiniškai"; T-tarditer "lėtai". Šie įvairūs tempai siejosi su giesmių turiniu. Piktosios dvasios kalba greitai, šventieji-lėčiau, o paties Kristaus žodžiai buvo tariami labai lėtai. Įdomu, kad šis pirminis veikėjų apibūdinimas XVIIa. turėjo įtakos operos ir oratorijos rečitatyvams formuotis.
 

Donatas Katkus "Muzikos atlikimas. Isotija, teorijos, stiliai, interpretacijos"

Muzikos griaunamoji galia

 Kaip apibūdinti "taip vadinamą muziką", t.y. muziką, galima sakyti, su minuso ženklu, muziką, kurią kartais nejauku vadinti muzika?
  Ką reiškia tokia muzika? Formaliai- tai irgi muzika, nes naudojami tie patys garsai, jų įvairiausi kompleksai, instrumentai. Ir čia daug reikšmės turi muzikanto meistriškumas, kompetencija. Bet esminis dalykas- ne priemonė, o tai, kas ir kaip jomis pasakyta. Garsai patys savaime dar nėra vertybė. Garsais, kaip ir žodžiais , galima skleisti ramybę arba nerimą, meilę arba neapykantą, prikelti gyvenimui arba nužudyti.
 Grubi, primityvi, neskoninga, tarsi apgirtusi ir narkotizuota, svaiginimosi "laime" persunkta muzika užtvindė eterį, mūsų gyvenimus. Ji tapo rimta akustinės ir dvasinės, dorovinės ekologijos problema, nes pastoviai alina visų, ypač jaunosios kartos, psichinę, dvasinę ir fizinę sveikatą, kliudo plėtoti kūrbines galias, daro žmones grubesniais, primityvesniais negu jie yra. Ji ne tiesiog mums siūloma, o primygtinai nuo mažumės dienų įdiegiama, "įkalama" į mūsų pasąmonę ir sąmonę.
 Kyla klausimas, kodėl muzikinis kičas, primityvi, menkavertė muzika turi tiek daug gerbėjų? Gal ir dėl to, kad daugybė žmonių, nors ir buvo mokomi dainuoti, pažinti muzikos raštą, bet neišsiugdė ar niekas rimtai neugdė ta linkme jų meninio skonio, muzikos ir žmoniškumo vertybių supratimo?Bet, matyt, labiausiai dėl to, kad mūsų technokratinė, turtų ir malonumų kultūra apskritai atsisakė amžių amžiais brangintų vertybių :sakralumo, dvasinių, dorovinių, giliojo grožio vertybių. O kartu ir pagarbos gyvybei, gamtai, šeimai, senatvei, tautiniam, pilietiniam solidarumui, istorijai, literatūrai ir daugeliui kitų "mažai naudingų" dalykų. Liko tik lėkimas paskui įspūdį, linksmumą, pramogą.
 Muzikos poveikis mažai išprususiam klausytojui iš esmės ribojasi fiziologiniu paveikimu. Muzika labaiusiai veikia savo ritmu. Įvairūs ritmai nesąmoningai stimuliuoja arba deinchronizuoja nervų sistemą, organizmo veiklą. Yra muzika, kuri sukelia panišką baimę, transo būsenas (šamanų ekstrasensų seansai), šalina stresus. Menkavertė muzika save "įtvirtina" rėksmingu garsumu . 85 decibelų muzika darosi pavojinga žmogaus sveikatai. Kuo ilgiau skamba garsi muzika, tuo labiau ji žalinga. Kai garsumas pasiekia 110 decibelų, per kelias sekundes ji gali traumuoti. Garsi muzika aktyviai dirgina, kelia dirbtinį žvalumą, energingumą. Tai akustinis "dopingas". Tuo ji panaši į narkotikus ir kitus svaigalus. Tačiau vos praeina jos veikimas, žmogus jaučiasi praradęs energiją, tampa tingus, bevalis. Tarsi pagirioms kyla naujos garsų dozės poreikis, ir neretai vis labiau garsesnės, aštresnės. Tai jau priklausomybės nuo akustinių poveikių požymis.
 Žalingas ne tik per didelis garsumas. Dar svarbiau, kad tokia muzika įtvirtina jausmuose, pasąmonėje ir sąmonėje primityvų emocingumą ir beprasmiškumą, bukumą. Tai intelekto žalojimas, žmogaus kvailinimas. Jis pasireiškia grubumu, chamiškumu, įžulia laikysena, neretai agresyvumu -destruktyviais asmens bruožais.
 Gera ar bloga muzika priklauso nuo to, kokios estetinės, dvasinės ir etinės vertybės užkoduojamos muzikos intonaciniuose tekstuose, teisingiau, tų tekstų intencijose. Neretai primityvios muzikos kūryba ir sklaida tampa tik verslu. Jis įtraukia į kultūrinį gyvenimą tūkstančius vidutinybių, kurių motyvacija- būti matomu, tapti TV žvaigždute, praturtėti... Jų "saviveiklinė" kūryba paprastai apgailėtinai banali, nesiskirianti nuo kitų į ją panašių. Beprasmiai tekstai, ritmų ir melodijų klišės, nekultūringas, kartais tiesiog chamiškas ir vulgarus, neretai ryškiai erotizuotas dainavimas. Apie gražią lietuvišką tartį, leksiką net ir kalbėti netenka... Jie neturi ką pasakyti. Kūrėjai ir atlikėjai nesupranta, kad skleidžia ne kultūrą, o antikultūrą, žaloja dorovines normas, tautinę sąmonę, griauna pilietiškumo pamatus.
 Praėjusio šimtmečio pabaigoje Japonijoje ir Rusijoje atlikti tyrimai parodė, kad jaunimo diskotekose skambanti garsi ir aštri muzika neigiamai veikia sveikatą Tiriamieji, ilgesnį laiką pabuvę  griaudžiančios muzikos apsuptyje, dažniausiai nesugebėjo atsakyti net į pačius paprasčiausiu klausimus: kas jūs esate?
Koks dabar metų laikas?
 Pasirodo, ypač garsi muzika trukdo sukoncentruoti dėmesį. Atliekant eksperimentą buvo prašoma apibūdinti tam tikrus objektus. Ilgiau pasiklausę garsios muzikos, žmonės to negalėjo atskirti apskritimą nuo ovalo, penkiakampį nuo šešiakampio, grupuoti floros ir faunos objektus.
 Garsi diskotekų, roko, popkoncertų muzika neigiamai veikia gebėjimą paskirstyti dėmesį. Jų dėmesio aprėptis pasidarydavo labai siaura. Tuo tarpu pagal Milerio dėsnį normalu, kad sąmonė vienu metu gali aprėpti 7, plius minus 2, elementus. Kuo garsesnės ir blogesnės muzikos tiriamieji klausydavosi, tuo siauresnė būdavo jų dėmesio apimtis. Tiriamieji gebėdavo aprėpti tik vieną objektą, kurie turėtų ypač dominti : nemokami bilietai, informacija apie diskus ir pan. Jie beveik prarasdavo gebėjimą išlaikyti dėmesį. Išimtys: elementarūs fiziologiniai poreikiai, įpročiai praustis, sveikintis.
 Pernelyg garsios muzikos žalingą poveikį ypač aštriai patiria vaikai, kūdikiai ir net besirengią gimti. Nenuostabu, kad gausėja vaikų, turinčių psichikos sutrikimų, imuninės sistemos pažeidimų. Daugiau kaip 15 proc. mokinių negali įvykdyti mokyklų programų reikalavimus.

Muzikinė atmintis

Klausytojo muzikinę atmintį galima laikyti gebėjimu tiksliai, greitai ir tvirtai įsidėmėti išgirstą muziką. Greitai įsidėmėti reiškia, kad kūrinys arba jo fragmentas įsidėmimas po vienkartinio išklausymo. Toks įsidėmėjimas tiesiogiai priklauso nuo žmogaus imlumo muzikai.
 Atlikėjo muzikinė atmintis- tai ir gebėjimas tiksliai atkurti garsinį tekstą. Kuo geriau atlikėjas ištobulina savo "klausytojišką" atmintį, tuo greičiau ir tiksliau jis gali atkurti muziką: dainuoti, groti, diriguoti. Atlikėjo imlumas žymiai įtakoja atlikimo kokybę.
  Muzikos psichologijoje vyrauja požiūris, kad muzikinė atmintis yra visų atminties tipų- klausos, emocinės, judėjimo, regėjimo- darinys. Vadinasi muzikinės atminties tobulinimas reiškia visų atminties tipų tobulinimą. Taigi muzikos pažinimas, jos mokymas(-is) padeda plėtoti žmogaus psichines ir fizines galias.
 Talentingai sukurti muzikos kūriniai žavūs savo logine tvarka, formų tobulumu. Suvokiant jas dalyvauja ir tobulėja loginė atmintis- gebėjimas įsiminti visuminės formos struktūrų ryšius, kompozicijų loginį tapsmą. Tai gyvenimo tikrovės procesų modeliavimas muzikos intonacine kalba: kontrastai ir panašumai, tezė ir antitezė, pasikartojimas, variantai, dramaturginis vyksmas ir kt. Todėl muzika  padeda žmogui intuityviai subtilau pajausti, įvertinti, suprasti bet kokių įvykių, reiškinių, žmonių santykių, veiksmų logiškumą ir nelogiškumą, tikslingumą ir beprasmybę, tiesą ir paklydimus.
  Muzikinės atminties šerdis- emocinė atmintis. Tai išgyvenimo, patirto klausantis muzikos, išlaikymas.
Judėjimo atmintis- tai muzikos išgyvenimo kūnu pėdsakų išlaikymas. Muzika- tai vyksmas, kuris išgyvenamų emocijų dėka priverčia žmogų judėti pradedant makrojudesiais ir baigiant neįsivaizduojama gausybe mikrojudesių neuronų, nervinių ryšių mikrokosmose.

Zenonas Rinkevičius "Ką reiškia mokyti muzikos?"

Kūrinio pažinimas. Epochos

Muzika yra jausmų menas, galintis žmoguje inspiruoti meninius išgyvenimus t.y.jais užkrėsti klausytoją. "Muzika gali parodyti milijonams žmonių tai, kad dedasi vieno žmogaus širdyje, ir vienam žmogui atverti tai, kuo pripildyta visos žmonijos siela".
Muzikinės intonacijos paskirtis-sukurti klausytojo psichikoje atitinkamą būdseną "užkrėsti" atitinkamu išgyvenimu. Nuo intonacijos pajutimo priklauso kūrinio pažinimo esmė.  Norint iššifruoti muzikos intonacijas, reikia plačiau vartoti ne tik fortepijono, bet styginių, kaip kalbos intonacijas lengviau imituojančius muzikos instrumentus.
 Klausytojas mėgėjas skatinamas
-namuose, mokykloje stengtis suvokti instrumentinės neprograminės muzikos meninį vaizdą bei jo idėją.
-koncertų salėse muziką tik jausti, gerėtis jos tėkme, sąskambiais.

Klausytojas megėjas stengiasi pajausti ir išgyventi atitinkamas emocijas ir drauge bando pastebėti, kokiomis išraiškos priemonėmis šis rezultatas pasiekiamas. Muzikologas- analizuoja išraiškos priemones, kūrinio sąndarą, formos elementus, suvokia kokybinį jų poveikio rezultatą.

Folkloras-meno gyvybiškumo šaltinis. Jis šeimos galva, pasižymi amžiaus kaupta patirtimi ir išmintimi.
Akademinė muzika- šeimos motina, turtinga subtilių išgyvenimų ir minčių, dvasinio pasaulio turtu.
Džiazas-sūnus, daug ką paveldėjo iš tėvo. Jis atvirai žvelgia į gyvenimo problemas, sprendžia jas nuoširdžiai .. ir neįprastai
Pop muzika- duktė kerinti savo žavesiu, nuoširdumu. Ji turi savas problemas, svą požiūrį į gyvenimą ir idealus, atitinkančius jos patirtį ir amžių.
  Meninis vaizdas turi būti apibendrintas pvz. M.Glinkos "Vyturėlis" svarbūs paukštelio išgyvenimai arba žmogaus stebinčio vyturėlio gyvenimą, emocijų kaitą.
 Antikos mene gėrio ir grožio simbolis įkūnytas įv.mitologinių dievų ir didvyrių asmenybėse. Estetiniu idealu laikomas didingumas ir stiprybė, jaunystės grožis ir vyriškumas, moters švelnumas, ištikimybė.
 Viduramžių mene vyrauja Biblijos siužetai. Žymią vietą užima šie žmogaus charakterio bruožai: dvasios didybė, išmintis, meilė žmonėms, užuojauta jų kančioms, viltis, tikėjimas, susitaikėliškumas, nuolankumas, atgaila.
 Bažnytinės muzikos paskirtinis- ne pamokymas ar jausmų inspiravimas, o kolektyvinio meldimosi įspūdžio sustiprinimas. Į maldos namus ilgą laiką neįleidžiama instrumentinė muzika, nes ji tikinčiuosius paverčia klausytojais, stebėtojais. Ankstyvajam viduramžyje vyrauja racionalizmas, griežta diatonika, emocinio poveikio vengimas. Vėlyv.viduramžiai emocinio prado pakilimas.
 Estetinis Renesanso idealas- žmogaus grožio ir gėrio iųaukštinimas. Išryškėja savo vertės pajautimas, įsitikinmas savais sugebėjimais, kova už teisingumą, žemiškos aistros.
  Baroko estetikai ir etiniais idealais buvo laikomi žmogaus išgyvenimai. Mitologiniai siužetai žemiškesni. Atsiskleidžia žmogaus silpnumas, ribotumas, bejėgiškumas prieš nežemiškas jėgas. Tiesa, švietėjiškas realizmas stengiasi užjausti engiamuosius, smerkia soc.nelygybę, despotizmą.  Baroko klausytojai stengėsi rasti muzikoje fizinės erdvės pojutį, erdvinį garso sluoksnių sugretinimą, tembro ir registrų žaismą.
 Rokoko-aristokratiškasis, dar žmogiškesnis. Mitologiniai siužetai išnyksta. Gracingumas ir sentimentalizmas, švelnumas, intymųs jausmai, dorinis tyrumas, žmogiškas silpnumas ir naivumas, kančios dėl neteisybės, nelaimingos meilės.
 Klasicizme atsigręžia į antikos mitologiją. Ieškoma idealaus grožio, ramybės, tylaus didingumo. Žmonių bružai: pareigingumas, garbė, ryžtas, heroizmas, pareiga.
 Romantizme gražu kas paslaptinga; savęs aukojimas, humaniškumas, gėris, raurumas, kančia, neapykanta blogiui. Herojai vieniši, veržiasi į laisvę, svajonę.
Simbolizmas deklaravo abstraktų tolimą nuo realybės ir gyvenimo humanizmą. Reikšdavo mistinius, erotinius jausmus, pesimizmą, baimes. 
 Modernizmas-žmonių susvėtimėjimą, gėrio ir grožio idealų išnykimą, chaotiškumą ir gyvenimo betarpiškumą. Dingsta teigiamo herojaus paveikslas. Pesimizmas, baimė, erotiniai, agresyvūs, mistiniai jausmai, prievartos, žiaurumo scenos.
 Ekspresionizmas reiškėsi emocijomis, sielos šauksmu.
 Konstruktyvizmui blaivumas, loginis racionalumas.
 Jausminio ir racionalaus vienybė būdinga nūdienos menininkų darbams, išaukštinusiems humanistinius idealus: kovą prieš priespaudą ir pastangas išsaugoti žemėje taiką, draugiškumo ir pagalbos motyvus, nesitaikstymą su blogiu darbe, gyvenime.
 Norėdamas suprasti akademinę muziką, privalau:
-būti emociškai ir intelektualiai aktyvus
-suprasti, kad muzika išreiškia vidinį žmogaus gyvenimą, kuris primena nuolatinę kovą tarp gėrio ir blogio, pažangos ir regreso. Ši kova verčia mane pasirinkti: kur aš einu ir su kuo žengiu.

Albertas Piličiauskas "Muzikos pažinimas"

Džiazas

 Džiazo istorija jau siekia šimtmetį. XX a. pradėta diskutuoti, kas gi apskritai yra tas džiazas, turintis tiek daug veidų.  Bene populiariausias būtų toks jo apibrėžimas : tai muzika, kurios pagrindas-improvizacija, o šaknys-bliuzas. Svarbios ir kt. savybės- svingas, specifinis ritmas, atlikėjų virtuoziškumas, tik džiazui būdinga harmonija, net instrumentų derinimas.
  Ankstyvasis džiazas
Pirmieji džiazo įrašai padaryti 1917m., bet pati muzika įv. formomis jau iki tol gyvavo bent 20metų.Pirmuoju džiazo muzikantu laikomas kornetininkas Buddy Bolden, subūręs savo kolektyvą 1895m.Svarbiausia 1920-1930m. džiazo muzikos figūra tapo trimitininkas ir dainininkas L.Amstrongas. Būdamas įdomus interpretatorius L.Amstrongas yra dainavimo manieros "scat" išradėjas. Savo karjeros pradžioje koncertuodavo su diksilendais (trimitas, klarnetas, trombonas, fortepijonas, gitaros, bandžos, tūbos, kontrabosas, būgnu). Visi atlikėjai grojo improvizuotas melodijas, atitinkančias bendrą kūrinio harmoniją.
 Žinomi su pagrindiniai ankstyvojo tradicinio džiazo stiliai -Niu Orleano ir Čikagos.
 Bigbeno ir svingo era
Bigbendai(didelis ansamblis, orkestras) sudaro trimitai saksofonai, trombonai, fortepijonas, gitara, kontrabossas, mušamieji. Tikrasis bigbendų klestėjimas prasidėjo apie 1930m.
  Svingo epocha pasižymėjo ne vien tik bigbendų eros muzika, dėmesio centre tampa solistas, o ne grupinė improvizacija, todėl ima didėti ir solisto grojimo manieros bei jo instrumento tembro reikšmė.
  Bibopas
II-o pasaulinio karo pr. sutampa su nauja džiazo era-moderniuoju džiazu. Džiazas atsiskiria nuo šokių muzikos, kokią grojo diksilentai ir bigbendai.
 Stiliaus atsiradimo pradžioje bibopo muzikantai, kaip ir svingo atlikėjai, savo improvizacijų temoms ėmė populiarias to meto dainas. Bet tai jau nebebuvo šokių muzika. Dauguma kompozicijų buvo greito tempo ir per daug sudėtingo ritmo, kad tiktų šokiams. Vėliau imta kurti savo temas. Pianistai perėjo prie švelnesnio klavišų užgavimo, kairės rankos partijoje nebebuvo bosinės akordų natos. Bosistai tapo atsakingi už tiksią ritmo pulsaciją. Būgnininkai grodavo "palaikantį" ritmą lėkštėmis.
Cool džiazas
 Daugelis džiazo grupių, ekperimentuojančių cool stiliumi, nenaudojo fortepijono, vietoj jo harmoniją išryškindavo pučiamieji instrumentai kontrapunktu.
Hardbopas
 Atsirado kaip priešprieša ramiam in intelektualokam cool jazzui, tęsiant bibopo tradicijas. Nuo pastarojo hardbopas sktrėsi artimumu bliuzo ir soul muzikai. Hardbopo akompanimentas dažnai masyvesnis ir skamba reikšmingiau negu bibopo, muzikantai linkę kurti savo temas, užuot naudoję improvizacijoms populiarias melodijas.
XX a. 7-o dešimtmečio džiazas
 Modalinis džiazas, kartu su daugeliu kitų stilių pasižymėjo ilgai trunkančiu vienos dermės naudojimu (ne taip kaip bibopas, kuriam būdinga greita akordų kaita).
Afro-Cuban, Latin jazz, Bosanova
Afro-Cuban ir Latin jazz-tai tradicinių L.Amerikos, pirmiausia Kubos, ritmų junginys su ankstensiais džiazo stiliais- svingu ir bibopu.
Klasinikį Latin jazz combo dažniausiai sudaro 8 muziknatai: 3 pučiamieji, 1 fortepijonas, 1 bosas ir 3 perkusininkai-instrumentų baterija (kongos, bongai, timbalai, marakos). Tradiciniai mambo, čačača ir calypso ritmai Latin jazz padarė šokiui tinkama muzika.
 Bossanova dėl savo švelnaus, naktinio skambesio rado atgarsį ir masinėje kultūroje, kurioje karaliavo rokenrolas.
Laisvasis ir avangardinis džiazas
Šiame džiaze įprastos formos, melodija ir harmonija buvo nįtikėtinai pakeistos ar išvis nenaudojamos. Naujovės priartino jį prie eksperimentinės muzikos.
Postmodernus džiazas
Terminas dažniausiai vartojamas apibūdinti paskutinių 3dešimt. šio žanro muzikai.

 Improvizacijos pagrndas tradiciniame džiaze- akordų seka, harmonizuojanti temos melodiją. Ne mažiau negu akordai improvizacijoje yra svarbios įvairios gamos ir dermės, kuriomis atlikėjas remiasi improvizuodamas melodijų liniją.

Linas Rimša "Džiazo improvizacijos pagrindai"

5-ios mokinių muz. ugdymo sistemos. Dainavimas.

E.J.Dalcroze sukūrė ritminiu lavinimu pagrįstą vaikų muz.ugdymo sistemą. Šios veiklos įsisavinimui būtinas plastinių judesių panaudojimas, ritmo piešinių ir akcentųryšys su visais muz.elementais, kūrinių struktūra bei jų išraiškos pobūdžiais.
K.Orffo princias-kūryba. Pirmenybė teikiama instrumentiniam muzikavimui bei improvizacijos ugdymui.
Z.Kodaly vokaliniam ugdymui pagrindinis dėmesys. Chorinis dainavimas ir liaudies muzika sistemos pagrindas.
D.Kabalavskis muz.ugdymo sritimi laikė muzikos klausymą. Tikslas ugdyti muzikinę kultūrą kaip dvasinės kultūros dalį.
Sh.Suzuki sistema paremta smuikavimu. Bruožai
-nuolatinis kartojimas. Parenamos žinomos melodijos, patogios vaikui dainuoti ir groti.
-įrašai
-pagirimai ir pagalba
-koncertinė veikla
-natų skaitymas
-naujas kūrinys (nuo paprasto prie sunkesnio)
   Pedagogo uždvainys(papildomo ugd.)-padėti vaikui realizuoti jo galimybes, formuoti aktyvią būsimojo visuomenės nario poziciją.
 Visi gali dainuoti, tačiau nemaža dalis vaikų blogai valdo balsą, stokoja koordinacinių ryšių tarp centrinės nervų sistemos ir fiziologinio balso aparato. Kitos priežastys-nervų sistemos labilumo stoka, nepakankamas vidinės klausos, muzikinio intonacinio žodyno išvystymas.
 Ikimokyklinis periodas svarbus: vaiko muzikinis jautrumas ir gabumai šiuo metu susifotmuoja beveik galutinai. Tačiau gabumai gali išnykti per tris kritinius amžiaus tarpsnius: 3-4m, ~9, brendimo laikotarpiu.
 Vaikų balso klosčių raumenys formuojasi 5-12m. tad dainuojant garsiai gali jas pertempti.

Romaldas Pečeliūnas "Vaikų vokalinės kultūros ugdymas chore"

 Šveicarų pedagogo ir kompozitoriaus E.Ž.Dalkroze sukrta muzikinio ritmo lavinimo sistema-euritmika pagrįsta judesio panaudojimu vaiko muzikalumui ugdyti, ypač artima populiariosios muzikos raiškai. Vienas pagrindinių šio mokymo principų-garsas gali būti transformuojamas į judesį, o judesys į garsą. 

 Populiariossios muzikos integravimui į muzikinį ugdymą paranki austrų kompozitoriaus ir pedagogo K.Orffo sukrta muzikinio ugdymo sistema.Jos pagrindą sudaro kūryba, improvizavimas ir grojimas elementariais muzikos instrumentais. Jos tikslas- muzikinė veikla ugdyti vaiko kūrybiškumą, jausmus, kolektyvinio muzikavimo džiaugsmą, argumentuotą požiūrį į muziką ir taip turtinti vaiko asmenybę. 

  Pasaulyje paplitusi žymaus vengrų kompozitoriaus, muzikologo, folkloristo, pedagogo Z.Kodajaus muzikinio lavinimo sistema padeda patirti muz. išgyvenimus- dainavimas a cappella. Anot Z.Kodajaus pačios muzikos skambesyje glūdi jėga, kuri ugdo davisungumą -"jei muzika plaukia iš širdies, ji įkvepia ir kitą", o chorinis dainavimas jį sustiprina vieningu jausmu-žmogiškąja dvasia.

  Japonų smuikininkas ir pedagogas Š.Suzuki muzikinio ugdymo sistema pagrįsta mokymu smuikuoti. siejant jį su gimtosios kalbos intonacijomis. Kiekvienas vaikas turi įgimtą muzikalumo pradą, tad išmokyti muzikuoti galima taip pat sėkimngai kaip ir gimtąją kalbą. Muzika-tai gyva esybė ir forma, gebėjimas jausti kitą širdį, gerbti žmogaus gyvenimą. 

  Rusų kompozitorius ir pedagogas D.Kabalevskis pramoginės muzikos poreikį laikė būdingu kiekvienam žmogui, kaip ir poreikį šypsotis, ilsėtis, juoktis ar šokti. Nuo pirmos klasės vaikai turėtų pajusti ir suprasti, kad "muzika-tai gyvenimas", kad mokydamiesi ir klausydamiesi muzikos jie mokosi gyventi.  D.Kabalevskio nuomone, rimta muzika niekada netrukdo mėgti ir gerą pramoginę muziką. Snobiškas pramoginis muzikos neigimas, anot jo, tai skurdus vienpusiškumo rezultatas: skurdesnis lieka žmogus, nenorįs girdėti jokios kitos muzikos.

Asta Rauduvaitė "Mokinių vertybių nuostatų ugdymo aspektai integruojant populiariąją muziką"

"Kuo mažiau dainuosi pats, tuo geriau dainuos vaikai, nes tau reikia jų klausytis; vaikams dainuojant, kuo mažiau groti instrumentu, vaikai bus savarankiškesni, geriau girdės vienas kitą, ir tu geriau juos girdėsi; kuo vaikai daugiau dainuos, kuo teisingiau dainuos, tuo vėliau pradės mutuoti jų balseliai ir tuo grečiau praeis aktyvios mutacijos laikas".

Vytautas Pučinskas"Norėčiau tokio mokytojo"

"Koks turi būti tobulas muzikos mokytojas" arba "Kas gali sėkmingai mokyti muzikos?"

 Kaip menas priklauso nuo menininko, taip mokykla priklauso nuo mokytojo. Koks mokytojas, tokia mokykla. Žinoma, mokyklą žymia dalimi įtakoja visuomenės kultūra. Nežiūrint to, galima vis dėlto tvirtinti, kad visuomenė didžiąja dalimi tokia, kokia mokykla. Nuo mokyklos, jos mokytojų išminties ir profesionalumo daug priklauso valdžios institucijų, žiniasklaidos požiūriai į kultūrą, vertybes švietimo finansavimą, mokytojo prestižą. Tai, kad mokytojo, tarp jų ir muzikos mokytojo, prestižas valdžios akyse yra smukęs, o ir pati švietimo sistema neaukšto lygio, yra ir buvusios tarybų valdžios "nuopelnas". Vyravusi autoritarinė pedagogika skina savo vaisius. Mokytojais dirbo (ir, pripažinkime, dirba) nemažai vidutinybių.
  Kas sudaro muzikos mokytojo kompetencijų branduolį?
  Vieni (kai kurie chorvedžiai, muzikologai) galvoja, kad tai gebėjimas tinkamai atlikti muziką, jos teorijos žinojimai ir mokėjimas. Rengiant mokytojus neretai siūloma vadovautis forumle: "Būsi geras muzikantas- būsi ir geras mokytojas".
  Kiti mano, kad muzikos mokymo sėkmę lemia mokytojo meilė muzikai, dainai, gebėjimai kūrybiškai naudotis įvairiais mokymo metodais. Siekiama suteikti žinių apie muziką , jos kalbą, išmokyti  elementariai muzikuoti (dainuoti, groti). Vadovaujamasi nuostata: išmokyti daryti muziką, suteikti būtinų žinių apie ją. Mokymo centre- muzikos dalykas. Tikimasi, kad muzikos žinios, dainavimas, natų skaitymas vėliau priartins vaikus prie muzikos. Dėl to mokomi dainuoti, muzikuoti, klausytis muzikos, ją komponuoti.
 Yra dalis mokytojų, kurie labiausiai siekia, kad visi vaikai be išimties pamėgtų vertingą muziką: noriai ir gražiai dainuotų, klausytųsi puikios muzikos ir, žinoma, įgytų nors ir nedaug, tačiau būtiniausių žinių. Tokie mokytojai, būdami kūrybiški, gebėdami savitai, įdomiai pateikti muziką (neignoruojant ir geriausios pop muzikos), apie ją diskutuoti, intuityviai jaučia didelę muzikos mokymo(-si) prasmę:muzikos pagalba plėtoti meninę, dvasinę, tautinę, pilietinę kultūrą. Jiems mokymo centre- vaikas, jo kultūrinė, dvasinė kaita. Mokytojai,kaip asmenybės, pasižymi plačia, visumine kultūrine aprėptimi, siekia mokyti muzikos kaip gyvenimo kokybės dalyko. Iš čia- muzikos integravimas su kitais menais, socialine kultūra, etnosu, istorija, dvasiniu gyvenimu.
 Taigi, kas gali tobulai mokyti muzikos?
Mokymas- tai bendravimas, tesingiau, bendradarbiavimas įsisavinant vertybes. Jame svarbiausia- santykis, kompetencija. Nuo ryšio, santykio pobūdžio ir dalyko išmanymo priklauso mokymo, lavinimo, auklėjimo rezultatai. Ryškiai teigiamas santykis mokant muzikos- tai meilė vaikui, muzikai, dorai, dvasiai, aplinkai, gyvenimo kokybei, būčiai. Per šiuos dalykus reiškiasi ir plėtojasi emocinis, estetinis, vertybinis, prasminis santykis su tuo, kas yra muzikoje, žmoguje ir gyvenime. Būtent šiuose "susisiekiančiuose induose". Vadinasi, gali sėkmingai mokyti tas, kas pasižymi tokiu santykiu ir geba muzikuoti bei gerai išmano muziką. Jeigu menkas toksai teigiamas santykis, jeigu muzikoje neįžvelgiama ryškaus teigiamo santykio su dvasinėmis vertyvėmis- negalima kelti kojos į mokyklą, nors tu būtum ir muzikos teorijos profesorius.
 Muzikos mokytojo profesionalumas priklauso nuo jo įgimto muzikalumo, pedagoginio pašaukimo, kūrybiškumo, iš vienos pusės, ir nuo profesinio pasirengimo- iš antros. Tradicinė muzikos pedagogika, siekdama profesionalių muzikų rengimu, remiasi formule "atlieku muziką-įsisavinu muziką".  Todėl ir mokiniai anksčiau dažniausiai įsisavindavo tiek ir tokios muzikos, kiek jie padainuodavo dainų.  Dėmesio centre ne vaikas, o dalykas "informacinis bankas", mokėjimo, žinojimo balai. Metodų naudojimas palaipsniui pavirto kone savitiksliu dalyku. Jie ugdo muzikinius įgūdžius bei gabumus, tačiau nepakankamai kelia vaikus į aukštąjį muzikos išmanymo ir dvasinių vertybių įsisavinimo lygį.
Įvairių šalių muzikos pedagogikoje palaipsniui didėja dėmesys muzikos klausymuisi, taigi ir muzikos kaip aukštojo meno įsisavinimui. Pamažu suvokiame, kad muzikos klausymasis nemenkina dainavimo, muzikavimo reikšmės. Muzikos klausymusi išugdytas vaiko meninis skonis, muzikinis akiratis, kultūra nėra kliuvinys, o didelis ramstis dainuoti. Tokie vaikai, tiesa, nesižavi primityviu dainavimu, muzikavimu, nuobodžiomis pratybomis, solfedžiavimu, kuris dėl techninio sudėtingumo stokoja meninio raiškumo. Jiems norisi gražios muzikos, gerų dainų. Ir jie daug imlesni dainavimui. Lyginant su vaikais, kurie mokomi tik dainuoti ir elementariai muzikuoti, jie greičiau įsimena, sparčiau išmoksta dainuoti net ir gana sudėtingus muzikos tekstus.
 Tyrimais nustatyta, kad asmenybės ugdymas yra pati silpniausia pedagogų ugdymo grandis. Tačiau naivu norėti, kad būtų sugalvotas koks nors specialus Mokytojo asmenybės kursas. Asmenybė bręsta ne tiesmukai mokant, liepiant, reikalaujant. Asmenybę savyje brandina pats žmogus. Tai savikūros dalykas. Svarbiausia jo paties dvasios, intelekto veikla: savižina, savimoka, saviaukla, saviugda, savas vertybių atradimas. Visi šie "savi-" tarpsta, kai ugdytojai-mokytojai, profesoriai-sukuria studentui erdvę ieškoti, kurti: skatina išreikšti save idėjomis, požiūriais, metodais vertinant muziką, lyginant, apibendrinant, kūrybiškai veikiant. Puiku, kai metodininkas studentą praktikantą ne spraudžia į formalius "teisingus" (iš esmės pasenusius) metodinius rėmus, o pasiūlo ir palieka galimybių juos pačiam modifikuoti, kurti nestandartinės struktūros pamokas, padeda jam tobulėti pedagoginėje kūryboje.
 Svarbiausi dalykai lieka ugdymo paraštėse... Neretai mokytojas nežino kaip apseiti su muzikos kūriniu, nes jis kaip asmenybė stokoja gilaus dvasinio, prasminio santykio su juo. "Iš kur jį man paimti?" Tagi svarbiausia problema: nėra iš kur jį paimti! Manęs to niekas niekada nemokė, to neparašyta vadovėliuose!
Santykis- ne tiestainis, ne apsimetant, ne vaidinant, o natūraliai išgyvenant, mąstant, atsiremiant į jausmus, pasąmonės virpesius, intuiciją, žinojimą, gyevnimo patyrimą, išmintį, bandant įžvelgti muzikos kūriniu teigiamą idėją.
 Tenka apgailestatuti, kad, siekiant žinojimo, per mažai dirbama rengiant muzikos pedagogus. Tiesa, išnaudojamos- kiek leidžia laiko limitai- galimybės mokant studentus groti, diriguoti, dainuoti. Bet nepastebimi ir tylūs, tačiau dideli nuostoliai patiriami "praeinant" muzikos istorijos, muzikos literatūros, muzikos kalbos dalykus. Čia neretai iš tikrųjų, be kabučių praeinama pro didžiulės vertės muziką.  Daugelis  mokosi ne dėl muzikos, o dėl egzaminų balų, diplomo. Po egzaminų atmintis greit "atsikrato" jai nereikalingos informacijos.
  Muzikos mokytojas, kaip ugdymo veikėjas, ne tik tenkina savo dvasinių vertybių poreikius, tobulėja patirtimi ir žiniomis. Jis nuolat siekia tas vertybes teikti kitiems, kad jo ugdytinių gyvenimas būtų gražesnis, doresnis, teisingesnis, laimingesnis. Šis siekimas- svarbiausias jo pedagoginio pašaukimo dalykas. Mokytojas dirba žmonėms, jų dabarčiai ir ateičiai.
 Siekdamas muzikinio ugdymo tikslo, mokytojas privalo turėti gerą profesinį pasirengimą, t.y. turi pasižymėti plačia ir visapusiška muzikine kultūra. Šios kultūros pagrindinis požymis- meninis intelektas. Muzikinio intelekto psichologinis pagrindas yra muzikinis mąstymas.
   Muzikos mokytojo, kaip profesionalaus muziko, muzikinė kultūra pasižymi muz. atlikimo menine kokybe. Tai nereiškia, kad kiekvienas muzikos mokytojas turi būti atlikėjas virtuozas, nors tai labai pageidautina. Jis privalo lengvai ir sklandžiai skaityti nesudėtingus ir vidutinio sudėtingumo muz. tekstus, juos atlikti meniškai, iškart pasiekti įtaigaus interpretavimo lygį. Mažų mažiausiai jis turi mokėti gražiai dainuoti, skambinti fortepijonu, diriguoti. Jam reikia išmanyti instrumentuotę, aranžuotę, kompozicijos, improvizavimo pagrindus ir kt.
 Jis turi išmanyti muziką nuo senųjų civilicacijų ir tautinių ištakų iki šiuolaikinės įv. kontinentų kultūros su didžiule žanrų, stilių, modernių krypčių, masinės, pramoginės kultūros srovių įvairove.
 Jis moka, žino muzikos teoriją, istoriją, išmano kitus menus- dailę, literatūrą, teatrą, kiną.

  Gerai dirbti : sudominti, sužavėti mokinius muzika, sudėtingus muz. meno dalykus padaryti paprastus, suprantamus ir neprofisionalui. 

Zenonas Rinkevičius "Muzikos pedagogika" , "Ką reiškia mokyti muzikos"

Menas

                                  "Jei pramonei ir mokslui nebereikia asmenybių tai jie jų ir neturės. Bet mes, menininkai.. turime, kaip ir ankščiau, laikytis kitų įstatymų. Mums asmenybė -ne prabanga, o egzistencijos sąlyga, gyvenimo džiaugsmas ir nepakeičiamas kapitalas". 

                                                                                                                                                                                    H.Hesė
Menas- ne vien atrakcija, linksmintojas, emocinių poreikių tenkitojas, bet suteikiantis impulsų kultūros procesams, skatinantis kūrybiškumą, siekiantis išlaikyti ir gausinti svarbiausias žmogaus dvasines vertybes.
   Žmogaus socialiniam veidui dvasinės vertybės didžiausios įtakos turi tikėjimas, antropologija, filosofija, etika ir estetika, menas, mokslas-sritys, kurios artimai susijusios su dvasinio pažinimo idėjomis, fenomenologija.
  Muzika-jautriausias menas, nes jis operuoja intonacijomis, įgalinančiomis kalbėti "širdies kalba", susieti žmones intuityviais, emociniais-dvasiniais artimumo ryšiais. Tauri muzika, tarsi mylinti, išmintinga motina, yra intencionali. Ji ne tik sukelia išgyvenimus, bet ir kuria sąmonėje naujas vertybines orientacijas, nuostatas svarbiais dvasinio gyvenimo klausimais. Todėl daugelis filosofū muzikai skyrė aukščiausią vietą menų skalėje. Graikai netgi sutapatino žmogaus dvasinį ugdymą su mūiniu lavinimu, teigė, jog be muzikos mokymo joks mokymas negali būti visavertis.
 

Zenonas Rinkevičius "Žmogaus ugdymas muzika"

Popsas (ne)veikia neigiamai?

Gera populiarioji muzika gali būti tokia pat vertinga ir gera, kaip ir rimtoji. Gali būti ir atvirkščiai-rasime pakankamai "blogos"- neįdomios, nuobodžios ar netgi dirglios rimtosios muzikos, ypač šiuolaikinės muzikos aruode. Jei populiariąją muziką vertintume tik negatyviai, reikėtų į "juoduosius" sąrašus įtraukti nemažai ankstenstiųjų laikų F.Šuberto, V.A.Mocarto, netgi G.F.Hendelio kūrinių, jau nekalbant apie J.Štrausą- valsų karalių. Jie taip pat šalia rimtosios muzikos rašė ir daug populiariosios. Blogai yra bloga muzika, nesvarbu, koks laikotarpis ar žanras.

Tačiau dalis jaunimo daugiau klauso muziką, kurią sunku net palyginti su senųjų laikų "išsišokėliais". Ar mėgstantieji vadinamąjį roką pasmerkti nedvasingumui?
Roko muzika-marga savo stilistika. Tai ir rokenrolas, ir folkrokas, ir bliuzas, ir metalas ar sunkusis, kietasis rokas bei daugybė panašios stilistikos muzikos.Vienareikšmiškai nuvertinti roko negalima. Atskirai galima kalbėti apie jo negatyvų poveikį, kai išskirtinis dėmesys ritmui, stipriam garsui, žemiems dažniams, šviesos efektams veikia sąmonę (ir pasąmonę) hipnotizuojamai ir destruktyviai. Kitas klausimas- koks tos muzikos turinys?Jei kalbėsime apie dainų tekstus. tai dažniausiai jie yra užgožiami bukinančiais, "į smegenis kalančiais" ritmais ir šaižiais tembrais, nes ne tekstas čia yra svarbiausias. Nors dažniausiai ir dainuojama apie negatyvius, smurtą, agresiją skatinančius dalykus. Tačiau roko muzikoje galime rasti ir pozityvaus. Ar pavyktų paneigti dvasingumą roko muzikoje naudojamuose bliuzo ar liaudies muzikos elementuose? Jau nekalbant apie artroko estetiką ar roko operą.

Kokius teiginius, vertybes perteikia šiuolaikinė muzika, kuriai taikomas teisingas apibrėžimas-destruktyvi? Ko šių dienų jaunas žmogus ieško sunkiajame roke, destruktyvioje muzikoje?
Šiuolaikinė muzika-labai plati sąvoka. Ne visa šiuolaikinė muzika destruktyvi- tiek rimtosios, tiek populiariosios muzikos poliuose. Tarp naujos muzikos yra ir konstruktyvių pavyzdžių, lemiančių tikrąjį muzikos progresą. Destrukcija- struktūros ardymas, gadinimas. Šiuolaikiškumo prasme- senos struktūros atsisakymas, taigi galima sakyti- tam tikras atsinaujinimas. Jaunas žmogus-ryškiausias destruktorius, prieštaraujantis vyresniajai kartai, kol pradeda mąstyti konstruktyviai ir pats tampa vyresniąja karta. Tačiau iki to laiko jo poreikius labiausiai atspindi jo meto destruktyvioji muzika.

Tačiau žmonės, kuriems patinka tik vienas muzikos stilius, paprastai negali tinkamai įvertinti kitų stilių, netgi neretai kategoriškai juos atmeta...
  Tik vienas muzikos stilius gali patikti tik ribotos klausos ar ribotų poreikių žmogui. Tokiu atveju dėmesį patraukia tik ta muzika, kuri artimesnė suvokimui. Paprastai mažiau išlavintos harmoninės klausos savininkai vengia sudėtinga faktūra pasižyminčios muzikos- jos "nesupranta", nes iki galo negirdi, riboto melodinio pojūčio asmenys linkę į aiškios pulsacijos ir vyraujančio ritmo muziką. Bėda ta, kad vengiantys sudėtingesnės muzikos ta kryptimi ir nelavėja.

Tačiau jei pats muzikuoji, muzikuoja šeima...kiek tai padeda lavinti skonį ir "ausį", padėti suvokti muziką apskritai, o ne tik vieną kurį stilių?
Apie muzikos poveikį klausytojui ir atlikėjui esame kalbėjusios anksčiau. Dėl skonio-jis didžia dalimi priklauso nuo socialinės aplinkos, šiuo atveju-šeimos, jos tradicijų,išsilavinimo.Gera klausa paprastai nebūna orientuota vienpusiškai stiliaus prasme, ji gali pajausti ir mėgautis bet kokio stiliaus muzika. O tam, kad galėtume vienokį ar kitokį stilių giliau suvokti, geros klausos neužtenka-reikalingas pažinimas.
  "Ausis" lavinasi bet kuriuo atveju bendraujant su muzika. Muzikinės klausos ugdymas turėtų prasidėti vos susiformavus klausos aparatui, taigi, prenataliniame etape, tačiau saikingai. Ir tam nebūtinos muzikos pamokos ar privalomasis dainavimas. Užtenka muzikinės aplinkos ir jaukios savanoriškos muzikinės veiklos. Yra pastebėta, kad muzikinė klausa ugdymui paslanki iki 9-erių metų amžiaus. Vėliau ją išlavinti tampa vis sunkiau. Paradoksalu, bet tyloje išblėsta net ir muzikalios šeimos atžalų muzikinė klausa. Gyvenimo pavyzdys: muzikos mokykloje pradėjusiai mokytis muzikos pedagogų dukrai sunkiai sekėsi mokytis dėl ribotų muzikinių gabumų. Paaiškėjo, kad namuose buvo vengiama muzikos, nes tėvai, jos prisiklausę darbe, išjungdavo bet kokį muzikos šaltinį ir mėgaudavosi tyla.

Kita vertus, ar vis dėlto taip mums nekenksminga, ka muzika priverstinai įsiveržia į mūsų gyvenimą iš televizorių ekranų, radijo imtuvų, viešosiose vietose: parduotuvėse, autobusuose?
 Jei ta muzika savo intensyvumu neperžengia muzikinio fono ribos, ji gali būti ir "negirdima", įsijungus dirgiklio slopinimui. Na, o esant situacijai, kai nepageidaujamo garso šaltinio pritildyti neįmanoma, tenka pasitraukti, kentėti arba "užsikimšti ausis".

  Keli faktai apie muziką          

• Kaip teigia Brunelio universiteto mokslininkai, tinkamai pasirinkta muzika didina ištvermę, lėtina širdies darbą, ramina kvėpavimą.       
•  Skambant trankiems ritmams, kraujospūdis didėja, o kvėpavimas dažnėja.
• Atlikus apklausas, nustatyta, kad iš 1780 žmonių 63% saugiai važinėjančių vairuotojų teigė, kad klausymasis muzikos vairuojant daro juos ramesnius. Tačiau agresyvaus ritmo melodijos gali tik blaškyti vairuotojų dėmesį ir išprovokuoti neapdairius veiksmus kelyje.
• Muzika veikia ne tik žmones, bet ir gyvulius. Pasirodo, kad ramią muziką nuolatos girdinčios karvės duoda daugiau pieno. 

                                                                                               Žurnalas "Sveikas žmogus" 2012Nr.10  Gražina Dainauskienė. Kalbėjosi Aurelija Rukšaitė

Įvairūs šmaikštūs muzikantų nutikimai

Po pianistės Barbaros Hesse-Bukovskos koncerto nedideliame Lenkijos mieste prie jos priėjo vietinio laikraščio korespondentas.
-Kokius jūs mėgstate muzikos kūrinius ir dažniau juos atliekate?-paklausė jis.
-Šopeno mazurkas, polonezus ir valsus,-atsakė pianistė.
  Kitą dieną ji laikraštyje perskaitė recenzijos pavadinimą: "Hesse-Bukovska labiausiai mėgsta šokių muzika".

Po nepavykusio koncerto dainininkė rėžė savo koncertmeisteriui:
-Jūs pats blogiausias pianistas pasaulyje!
-Nemanau, madam. Tai būtų pernelyg retas aplinkybių sutapimas.

Koncerte.
-Prašau kalbėtis tyliau, nieko nesigirdi.
-Atsiprašau, senjore, bet jei mes kalbėsimės tyliau, jūs išgirsite dar mažiau.

Prancūzų kompozitorius Šarlis Guno kalbėjosi su jaunu kompozitoriumi. "Fauto" autorius susimąstęs tarė:
- Kuo toliau mes judame savo mene, tuo labiau vertinam savo pirmtakus. Būdamas Jūsų metų, aš kalbėjau apie save : "Aš". Dvidešimt penkių aš kalbėjau: "Aš ir Mocartas". O dabar tyliai pratariu: "Mocartas".

Muzikos mokyklos direktorius kreipiasi į mokinius:
-Mieli mokiniai! Šiandien yra didžiojo kompozitoriaus Ferenco Listo gimimo diena. Norėdami ją pažymėti su pasididžiavimu ir pagarba, mes šiandien neatliksime nė vieno jo kūrinio!

Jaunas, bet jau žinomas pianistas panoro išgirsti iš įžymiojo muzikos pedagogo Henriko Neihauzo nuomonę apie savo skambinimą. Profesorius jam tarė: "Jūs talentingas, bet Jūsų muzikavime parašyta: "Aš skambinu Šopeną", o reikėtų, kad girdėtųsi "Aš skambinu Šopeną".

Turtinguose namuose, kur buvo pakviestas Rosinis, vieną damą paprašė padainuoti. Ji ilgai maivėsi, tačiau galų gale sutiko atlikti Rozinos kavatiną iš operos "Sevilijos kirpėjas". Prieš pradėdama ji kreipėsi į Rosinį:
 -Ach, maestro, jeigu jūs žinotumėt, kaip aš bijau!
-Aš-irgi,- atsakė Rosinis.

Į prancūzų kompozitorių Morisą Ravelį eilinį kartą kreipėsi vienas negabus kūrėjas:
-Maestro, štai mano paskutinis kūrinys.
-Tiesa?Tai aš jus sveikinu!

 Tbilsyje, kur Fiodoras Šaliapinas pradėjo savo artistinę karjerą, sklido anekdotas apie miesto komendantą generolą Ernstą. Teatre jis visada sėdėdavo ložėje, iš kur buvo gerai matyti variniai ir mušamieji instrumentai.
  Kartą, pastebėjęs, kad trimitai tyli, jis tai įvertino kaip netvarką, iškvietė direktorių ir paklausė:
-Tai kodėl gi trimitai negroja?
-Jiems pauzės
-Ką?O algą jie irgi gauna su pauzėmis?
-Algą gauna kaip visi...
-Pasistenkite jiems pasakyti, kad kitą kartą jie grotų be pauzių! Aš nepakęsiu tinginių!

Vyksta operos "Eugenijus Oneginas" spektaklis. Štai dvikovoje Oneginas nušauna Lenskį. Salėje sėdintis berniukas klausia: "Mama, ar jį nušovė todėl, kad jis blogai dainavo?"

Jaunas kompozitorius paklausė Džiakiną Rosinį:
-Kokia jūsų nuomonė apie mano operą "Dykuma"?
-Opera pusėtina,-nusišypsojo Rosinis,- bet jūsų vietoje aš ją įvardyčiau "Bulvaras". Kiekviename žingsnyje pažįstami...

Muzikos galia ir muzikinė mintis

Gera muzika atveria platesnius ir svarbesnius horizontus, kurių negalima išreikšti žodžiais. Muzika labai paveiki, nes ji „žaidžia“ jautriausiu, emociškai rezonuojamu gyvybės mechanizmu: vibracijomis, ritmais, intonacijomis. Muzikos įtaiga priklauso nuo to, kokia muzika ir kaip ja naudojamasi.

  Geniali, šimtmečius kultūroje gerai vertinama, į aukštus idealus orientuota muzika yra dvasinga. Pastovus ryšys su tobula muzika gilina žmogaus dvasingumą. Panašiai- kaip filosofija- ji mus praturtina ne objektyviu ir pragmatišku žinojimu, bet keičia mus, padaro iš mūsų kitokius žmones. Tokia muzika tarnauja žmogiškumui. Atvirkščiai, dvasios, chaosą, svaigulį, agresiją ir blaškymąsi demonstruojanti muzika stumia žmogų į neviltį, savęs naikinimą. Tai nepaprastai pavojinga žmogui, ypač vaikui, jėga. Ji galbūt pavojingesnė už ekologines ir kitokias katastrofas, nes nepastebimai, kasdien globaliai iškreipia vertybes, žaloja, deformuoja žmonių dvasinį pasaulį.

   Pitagoras giedodavo ir grodavo arfa kiekvieną rytą, idant jo mintis būtų dieviška. Muzika įkvėpdavo kūrybai daugybę menininkų, medikų, mokslininkų, mąstytojų.

Tobula muzika- genialiai ištobulintas instrumentas, skirtas žadinti teigiamas emocijas, taip pat ir idėjas, nuostatas, gyvenimo išmintį. Didis grožis- tai kartu ir išmintis. Todėl sakoma, kad genialus menininkas yra didis išminčius, nes grožis turi savyje paslėptą svarbią prasmę.

A.Jusfinas knygoje „Muzika-gyvenimo jėga“ aprašė kažkada vykusį pokalbį su D.Šostakovičiumi. Kompozitorius papasakojo jam tokią istoriją. Jaunas poetas atnešė Šostakovičiui savo eilėraščius, kurie galbūt taps romansais, ir patenkintas kalbėjo: „Kaip tvirtino Puškinas, poezija turi būti kvailoka, o juo labiau iš muzikos nereikia reikalauti proto.“ Šostakovičius, įprastu gestu trindamas rankas, pasipiktino: „Kaip tai-nereikia proto? Jei muzika tikra, tai ji negali būti kvaila. Arba tai iš viso ne muzika.. „Minėtas autorius prisimena ir jam kalbėjusį V.Solovjovą-Sedojų: „Muzika be smegenų- tai garsų košė, o protas ir talentas iškart matyti net paprastutėje aštuonių taktų dainelėje.“

   Jei muzika intonacine kalba žadina mintis, kurių negalima įvardinti žodžiais, tai kas per mintys? Gal jos reikšmingos tik pačiam kūrėjui?

 Mąstoma ne tik žodžiais. Mąstymas labai įvairus. Priklausomai nuo medžiagos, mąstymas pasireiškia įvairiomis formomis: sąvokomis, linijomis ir spalvomis (vaizduojamasis menas), apimtimis( architektūra), garsai( muzika). Tačiau visus mąstymo pasireiškimus, visus intelektus vienija bendrieji universalūs dėsniai: apibendrinimas, analizė, lyginimai, logika, proporcijos, tikslingumas, saikas, dramaturgija, formos ir turinio priklausomybės bei kt.  Tobulinant muzikinį mąstymą, ugdomas ir bendrasis mąstymas.

 Žmogus įsitraukias į kūrinių (simfonijos, operos,oratorijos) klausymąsi ir apmastymus, tobulina ne tik „muzikos suvokimą“, bet ir su jos suvokimu susijusias kitas psichikos galias: dėmesį, vaizduotę, atmintį, intuiciją, emocijų pasaulį, mąstymo apimtis ir kokybę, kūrybos gebėjimus ir kt. Tai labai svarbūs psichinės, dvasinės veiklos dalykai. Jie perkeliami ne tik į kitų menų pažinimą, bet ir į visas gyvenimo sritis: mokslinį pažinimą, kūrybą, daiktinę ir dvasinę veiklą, žmonių socialinius santykius, vertybines orientacijas, tikėjimą.

    Šalia rimtosios stambiųjų formų muzikos žanrų esama daug vertingos populiariosios muzikos, pavyzdžiui, šokių, dainų žanrų muzikos. Ji skirta klausymuisi, pramogai, bendravimui ir skleidžia džiaugsmą , reikšmingas menines idėjas. Populiarioji klasikinė muzika- tai klasikų valsai, mazurkos, menuetai, simfonijų skerco ir kitokių šokių dalys.

                                                                                                                     Zenonas Rinkevičius "Ką reiškia mokyti muzikos?"

Dėl ko mokoma(-si) muzikos?

Visi vaikai mokomi muzikos. Valstybė, tėvai siekia, kad jaunoji karta mokytųsi jos, jei ne dėl muzikinės karjeros, tai bent dėl „bendro išsilavinimo“. Kiekvienas supranta ar bent nujaučia, kad tai žmogui teikia daugiau kultūringumo: mokymas(-is) plečia akiratį, lavina gabumus, turtina dvasios galias, tobulina socialinius įgūdžius ir kt. Muzikos mokymas turi parengti mokinius aktyviai dalyvauti muzikiniame gyvenime, plėtoti saviraiškos galias bendraujant ir bendradarbiaujant. Suaugusieji įvertina ir tai, kad muzikos mokymas papildomo, neformaliojo ugdymo įstaigose, užklasinėje veikloje užima vaikus, atitraukia juos nuo nusikalstamų kompanijų, alkoholio, kvaišalų, padeda išvengti priklausomybės nuo kompiuterinių žaidimų ir kt. Tik reikia apgailestauti, kad kartais užimtumo motyvas laikomas vos ne svarbiausiu.

   Masinės muzikos rinkos, malonumų kultūros sąlygomis žodžiai „kultūringumas“ ,“dalyvavimas muzikiniame gyvenime“, „muzikos išmanymas“, „saviraiška“ ir kt. Tapo daug seklesni. Svarbu, kokia muzika suprantama, kokia toji saviraiška ir kokias vertybes ji išreiškia. Rinkos kultūra siekia, kad šie migloti ir abstrakyūs dalykai būtų konkretinami, kad jie teiktų naudos, atneštų pelno. Įsigalėjo komercinis požiūris į meną, muziką.

 Mokykla nėra toji vieta, kurioje mokoma muzikos taip, kaip muzikos mokykloje. O jei to nesiekiama, tai kokia to ilgalaikio mokymo(-si) prasmė? Juk muzikos ir taip pilna! Ar iš tikrųjų rekia mokytis teorijos, natų, muzikuoti instrumentu, kad galėtum diskotekoje šokti, klausytis popso(„dalyvaut muzikiniame gyvenime“) ir net kurti kompiuteriu „sintetines“ kompozicijas? Pagaliau, ar privalu mokėti  dainuoti dėl to, kad galėtų gėrėtis operete, popžvaigždžių dainavimu?

  Tai retoriniai klausimai. Gali kai kam atrodyti, kad muzikos mokymas mokykloje, jei ne visai, tai mažų mažiausiai nelabai reikalingas.  Dar prieš kelis dešimtmečius kai kuriose šalyse pradėjo reikštis neprielankumas muzikos mokymui: „Bachai, Bethovenai, pasitraukit! Duok kelią rokui!“ Todėl pradėta nerimauti: jei mokykla nekeis savo konservatyvių nuostatų muzikos mokymo strategijos atžvilgiu, muzika gali būti tiesiog išspirta iš mokyklos. Kartu su muzikantais, nežiūrint jų kilnių siekių.

   Muzikos mokytojai skundžiasi, kad muzikos pamokoms skiriama per mažai mokymo laiko. Tačiau svarbiausia jų ugdomoji kokybė. O kas yra muzikos pamokos dabartinių mokinių akimis? Tai pamokos, kai galima laisvai „prastumti“ laiką: pažaisti su taip vadinamais ritmo instrumentais, vaizduoti kažką dainuojant, klausantis nuobodžios, nesuprantamos, klasika vadinamos muzikos... Vieniems tai proga paversti pamoką mažu šou renginiu, kitiems- atlikti rimtesnių dalykų namų darbus arba užsidėjus ausines klausytis „savo“, „tikrosios“, muzikos ....Tiesa, visai įdomu, kai pasitelkiama kompiuterinės informacinės technologijos, kuriama muzika. Bet kol kas tai labiau ateities nei šiandienos dalykai. Ar tasai kelias gali atversti į didžiąsias klasikinės muzikos vertyves? Vakarų šalių praktika jau senokai parodė, kad tai neblogai tarnauja estetizmui ir funkciniam smagumui, bet menkai prisideda ugdant asmenybę.

  Muzikos mokymo(-si) tikslas- muzikinės kultūros, kaip svarbios dvasinės kultūros dalies, formavimas ir plėtotė.  

                                                                                                               Zenonas Rinkevičius "Ką reiškia mokyti muzikos?"