Batja Štraus ir Veronika Kohen: aktyvūs muzikos klausymo metodai

Batja Štraus 

(Batia Strauss, 1924-1997), viena iš Izraelio muzikinio ugdymo įkūrėjų.
Batja gimė Vokietijoje. 1930 m., nacių kilimo metu ji imigravo su savo tėvais ir broliu į Izraelį.
Po studijų Izraelyje su geriausiais mokytojais - tarp jų Frank Peleg (Tel Avive) ir Friedmanas (Jeruzalė) , išvyko į Paryžių 1947 ir studijavo trejus metus Ecole Normale de Musique, Paryžiuje.
   1950 metais studentas Martinas Straussas paprašė jos rankos, jie susituokė, grįžo į Izraelį, ir susilaukė dukrų:  Michalis (Strauss-Tavori) gimė tais metais, o Hagai gimė po metų.

Gyvenimas ir darbas Izraelyje.

• Kai ji grįžo į Izraelį, ji nedelsdama pradėjo mokyti muzikos  Pardes Hana mieste ir kibucuose Ein Šemer, Mišmarot ir Ma'anit. 
• Ji sukūrė aukštos kokybės vaikų ir suaugusiųjų chorus,  kai kurie iš jų buvo įrašyti  Izraelio radijo.  
• Batja paskelbė daug knygų ir brošiūrų, išleistų Švietimo ministerijos. 
• 1960 m. ji pradėjo dėstyti Levinskio muzikos koledže muzikinio lavinimo ,ten dėstė iki savo mirties.  
• Nuo 1979 metų  vadovavo pedagogikos skyriui, Jeruzalės (Rubino) muzikos ir šokio akademijoje ir pradirbo iki 1997 m. 
• Nuo devintojo dešimtmečio ji vadovavo daugeliui seminarų visoje Europoje, kur kalbama apie "aktyvų muzikos klausymą". Ji dėstė Orfo institute Zalcburge, Vokietijoje, Nyderlanduose, Šveicarijoje, Portugalijoje ir Ispanijoje, netgi Argentinoje.
•  1997 m. vasario 23 d. Batja žuvo automobilio avarijoje 

F. Šopenas

Jaunas Šopenas buvo jautrus ir poetiškas-tai savybės ,kurias vaikas paveldėjo iš motinos.Jis užaugo Varšuvoje. 
Šopeno aistringa meilė muzikai išryškėjo anksti. Jis grodamas fortepionu daugiau pramogaudavo,improvizuodavo ir kurdavo, nei mokydavosi gamų ar pratimų 1818-ųjų vasarį koncerte ,skirtame labdarai,jaunas Friderikas galvojo ne apie savo talentą, o apie aksominį švarkelį bei apykaklę, ir kokį įspūdį šie apdarai padarė publikai. 
1829m. Šopenas jau buvo pakankamai susiformavęs menininkas, mokantis atskirti tikrus dalykus nuo blizgučių-tai rodo jo pagarba Bethovenui. Tačiau kaip būtų keista,Bethovenas tarp Varšuvos klausytojų darėsi vis nepopuliaresnis. Šopenas juo domėjosi paskatintas mokytojo Žyvnio, tačiau jo paties kūrybai įtaką darė ir madingi to meto kompozitoriai: Humelis,Mošelesas, Kalkbreneris. Jų muzika žinoma neprilygo Vienos mokyklos didybei ir paties Šopeno išradingumui bei poetiškumui. 

1831 01 01 Laiškas Janui 
Ką veikia mano draugai? Aš esu su jumis visais, aš numirčiau už jus ,už jus visus.Kodėl aš toks vienišas? Ar tikrai jūs galite būti kartu tokiu baisiu momentu? Šiandien Naujieji metai-kaip liūdnai aš juo pradedu.Galbūt aš nesulauksiu jų pabaigos.Apkabinkit mane Tuvyksti į karą.Sugrįžk pulkininkas.Sėkmės jums visiems.Kodėl aš negaliu mušti būgno? 

1831 04 
Šiandien Prateryje(parkas Vienoje) buvo gražu.Čia vaikštinėjo daugybė žmonių, su kuriais aš neturėjau nieko bendro.Gėrėjausi lapija, pavasario aromatu ir gamtos tyrumu, grąžinusiu mano vaikystės jausmus.Artinosi audra, ir aš grįžau namo. Audra praėjo pro šalį, tik liko liūdesys:kodėl? Net ir muzika šiandien manęs netraukė..Laikraščiai ir afišos paskelbė apie mano koncertą.Jis turi įvykti po dviejų dienų, bet jaučiuosi kaip niekur nieko:atrodo, kad tai manęs neliečia.Aš nesiklausau komplimentų, jie atrodo man vis kvailesni ir tušnesni. Trokštu mirties, norėčiau pamatyti savo tėvą.Viskas , ką aš esu iki šiol matęs užsienyje, atrodo man sena ir pasibjaurėtina.Vis dažnaiu dūsauju dėl namų, dėl tų palaimintų akimirkų, kurių nemokėjau vertinti.Atrodę dideli dalykai virtę paprastais; tai ką laikiau smulkmenomis, dabar, atvirkščiai,įgavo didingą prasmę.Žmonės čia nėra artimi:jie yra malonūs, bet malonūs tik iš mandagumo.Esu suglumęs, esu melancholiškas, aš nežinau , ką man daryti su savimi .O ,kad aš būčiau vienas.. 

S.Prokofjevas

Prokofjevas gimė 1891 04 11-15 , Jekaterinoslavo gubernijoje. 

Vaikysteje Prokofjevą užvis labiau traukė tiksliųjų mokslų pamokos.Jis mėgo skaičiuot, tikrinti, lyginti.Seriožą žavėjo visa kas siejosi su traukinių eismu, su jų tvarkaraščiu. Jis kaip penkis pirštus žinojo tolimųjų traukinų maršrutus. 

Šeimoje buvo gerbiama Muzika. Tėvas, pasak sūnaus "jai lenkėsi". "Matyt jis mėgo muziką, bet filosofiškai, kaip kultūros apraišką, kaip žmogaus dvasios skrydį.Kartą, kai dar berniukas aš sedėjau prie fortepono, tėvas atsistojo šalia, pasiklausė ir tarė: 
-Kilnūs garsai. 
Tai rodo , kaip jis vertino muziką|." 

Serioža kartą priėjo prie Marijos Grigorjevnos ir pareiškė tvirtą savo apsisprendimą: 
-Mama , aš noriu parašyti savo operą. 
-Kaipgi tu parašysi operą?-visai nepagarbiai atkirto motina.-Kam šneki apie tai , kas ne tavo jėgoms. 
- O tu pamatysi,-atsakė jis. 
1900m. vasaros pradžioje Serioža įteikė motinai pirmąjį savo operos veiksmą, o pavadino kūrinį "Milžinas". 

Prokofjevas suprato, kad kaip tik Soncovkoje buvo išmokytas brangini laiką. Čia išsiugdė valią dirbti ir nepakantumą dykinėjimui.Prokofjevas neleisdavo laiko tuščiai. 
Marija Grigorjevna , užuot pasakius labanakt žiemos vakarais , sėsdavo prie fortepijono ir klausdavo mažą sūnų: 
- O ką tu nuveikei per šią dieną? 

Viduramžių muzika

Antifona- giesmė, giedama pakaitomis dviejų chorų. Dažniausiai tai pasikartojantis kaip refrenas, psalmės rečitavimą atitinkantis giedojimas. Antifonai būdingas trumpas tekstas- vienas ilgesnis ar pora trumpesnių sakinių, skirtų konkrečiai bažnytinių metų dienai.

Psalmė -religinė giesmė. Krikščionys psalmėmis vadina tik vienoje iš Biblijos knygų -Psalmyne- surašytas giesmes. Psalmyną sudaro 150 pslamių, suskirstytų į penkias grupes. Kiekvienoje psalmėje šlovinamas Dievas. Psalmių giedojimas vadinamas psalmodija.

Himnas- iškilminga giesmė, giedama per įvairias šventes ir apeigas. Vakarų Europoje ankstyvosios krikščionybės laikotarpiu himnu buvo vadinama bet kuri religinė giesmė.

Aleliuja -Aukščiausiojo šlovinimo giesmė. Ją sudaro vienintelis žodis "aleliuja" su išplėtotomis skiemens "ja" melizmomis )pagražinimais). Vėliau tokiu būdu išplėtota melizma buvo pavadinta jubiliacija (lot.jubilatio- džiūgavimas).

Sekvencija- himno pobūdžio liturginė giesmė, kilusi iš aleliujos ir jubiliacijos. Ją sudaro kas du posmelius kintanti melodija. Tokių sekvencijų buvo apie 5000. Dabar Katalikų bažnyčioje naudojamos tik keturios sekvencijos, viena jų Dies irae.

Tropai- įvairūs liturginių giedojimų papildymai: įvadai, intarpai, išplėtimai, skirti iškilmingoms giesmėms papuošti. Atliekami solo.

Liturgija- krikščionių apeigų, maldų ir giesmių, atliekamų bažnyčioje, visuma. Ją sudaro liturginės valandos ir mišios.

S.Rachmaninovas

1873 03 20(04 01) - Novgorodo gubernijoje Onego dvare buvusiam Gardino husaru pulko karininkui Vasilijui ir jo žmonai Liubovei Butakovai gimsta sūnus Sergėjus. Pirmieji 9 metai prabėga pas senelę S. Butakovą. Pirmosios pamokos pas A. Ornatskają.1882m. Rachmaninovai nusigyvena. Šeima persikrausto į Peterburgą. Sergėjus įstoja į Peterburgo konservatorijos perngiamąją klasę.1885m . Pusbroliui pianistui A. Ziločiui patarus, Sergėjus siunčiamas į Maskvą mokytis pas garsų pedagogą N. Zverevą. 1888m. Sergėjus pereina į aukštesniąją -A.Ziločio klasę. Po metų pradeda lankyti teorijos ir kompozicijos klasę. 1890m. pradeda rašyti Pirmąjį koncertą fortepionui. 1891m. baigia konservatorijos fortepiono klasę ir parašo Pirmąjį koncertą fortepijonui. Dar po metų sukuria operą "Alekas" pagal Puškino "Čigonus". Baigia Maskvos konservatorijos klasę. Po metų ,pavasarį, operos "Alekas" premjera Didžiajam teatre. Tais pačiais metais , jau po premjeros rudenį miršta Čaikovskis. Rachmaninovas visą gyvenimą vengė tiesmukai cituoti folklorą arba apeigų melodijas. Jis panaudodavo tik kai kurias intonacijas , menininko sąmonėje jos suskambėdavo visai kitaip. Sergėjaus dienotvarkė suiro. Jis dirbdavo po 10-12h per dieną apimtas keisto pašėlusio atkaklumo. Nuo "Aleko" laikų jis dar nebuvo patyręs nieko panašaus. "Pavasaio vandenys" dedikuotas A. Ornatskajai po 10m. virto kone Rusijos "visuomeninio pabudimo simboliu". " Muzikinių momentų " puslapiai buvo kupini dainingo, grynai rachmaninoviško maištingumo, juose jau grumėjo tie pykčio, nepasitenkinimo, kovos motyvai, kurie vėliau galingai skambės preliuduose, etiuduose ir fortepijoninėse sonatose. Rachmaninovas gyveno ir dirbo žmonių laimei, jų labui. Maskviečių kelią į širdis užkariavo 3 koncertu fortepijonui.

Dainavimo technika senaisiais laikais

Viduramžiais garso jėga buvo itin svarbus dalykas. Garsas buvo susijęs su nepaprasta įvykio, iškilmių svarba, reiškė tiesioginį valdžios jėgos demokratiškumą. Garsumas- tai ne vien decibelai. Žodis haut buvo susijęs ir su muzikos iškilmingumu, ansamblio jungtimi, virtuoziškumu- su tuo, kas galėjo daryti didelį įspūdį.
 H.Hickmanas (1908-1968) pastebėjo, kad Egipto liaudies daininkų veido ir burnos išraiška labiau panaši į senuosiuose paveiksluose vaizduojamų dainuojančių žmonių. Jis tvirtino, kad senasis dainavimas labai priminė dabartinį liaudišką turkų, egiptiečių kartais ispanų dainavimo būdą. Taigi jis manė, kad balsas buvo gerklinis, nosinis ir labai plačios dinaminės skalės. 
 Antikinis retorikos menas reikalavo gero balso.
6 gero balso požymiai :
-jis turi būti šviesus
-stiprus ir skambus
-lygus ir minkštas
-plačiai besiliejantis
-paslankus
-aiškus . Tai teigė M.Fabius Quintilianus. 
  Dainavimo ir retorinio kalbėjimo skirtumai antikoje nebuvo dideli ir rėmėsi panašiu balso formavimu principu. I.Sevilietis (636m) balsas turi būti "aukštas ir skaidrus (alta), kad apimtų kantilenos diapazoną ir būtų galima dainuoti aukštai, skvarbus ir stiprus, kad pasiektų klausytojo ausį ir pripildytų erdvę, pasižymintis gražiu ir puikiu tembru, kad sujaudintų klausytojo širdį".

Muzikos interpretacija

Muzikos interpretacija atsirado dėl keleto priežasčių. Pirma, tai lėmė muzikinis istorizmas, kai pasaulyje smarkiai plečiantis koncertiniam gyvenimui reikėjo vis daugiau įvairios muzikos. Neabejotina, kad susidomėjimą senąja muzika skatino ir romantizmo ideologija garbinanti ir idealizuojanti praeitį. Iki 18a. pab. keičiantis stiliams Europoje vyravo nuostata, kad senoji muzika mažiau vertinga už naująją. Senesnieji žanrai ir stiliai buvo užmirštami, o jeigu ir atliekami, tai tik naujuoju stiliumi ir nauja maniera. Bet jau 18-19a. sankirtoje senesniuosius muzikos kūriniusnustota pamiršti. Romantizmas su savo praeities kultu ir idealizmu tarsi sukeitė vertybines orientacijas vietomis. Tai, kas buvo pasenę ir žymėjo praeitį, tapo dalykais, vertingesniais už esamus. 19a. pab.-20a. pusiausvyra ėmė sparčiai kisti. Po I pasaulinio karo naujoji muzika pareikalavo , kad atlikėjai visiškai paklustų partitūrai.
 A.Rubinšteinas (1829-1894) atlikimą laikė antruoju kūrinio gimimu ;"Aš iš viso nesuprantu, ką reiškia objektyvus atlikimas". Kiekvienas muzikavimas, jeigu tik atliekamas ne mašinos, o asmenybės, pats savaime yra subjektyvus". Tačiau M.Ravelis (1875-1937) sakė ;"Aš nenoriu, kad mano muziką kas nors interpretuotų".A.Honeggeras (1892-1955) "Argi tapytojasleistų kam nors taisyti jo paveikslo spalvas?". I.Stravinskis (1882-1971): "Ko iš tikro aš nepakenčiu, tai interpretacijos.. Juk muziką reikia perteikti, o ne interpretuoti.. Kas gali mums garantuoti, kad atlikėjas teisingai atkurs kūrėjo vaizdą ir jo bruožai nebus iškreipti?".
 Pirmą kartą muzikos istorijoje kompozitoriai išreiškė savo viršenybę. Autorių teisės iki pat paskutinio garso . Neabejingas grojimas, įsigyvenimas į kūrinio afektus muzikoje buvo vertinamas visais laikais, o romantizmo amžiuje tapo svarbiausia atlikėjo ypatybe, esminiu atlikimo meno reiškinių vertės kriterijumi. Atlikėjo temperamentas, emocingumas visuomet žymimi pliuso, o nuosaikumas, susilaikymas-minuso ženklu. 
 Štai jeigu svetimos kalbos žodžių mokysimės nusiteikę abejingai, nesusiedami jų su situacija, nei su emocine reakcija, turėsime kur kas ilgiau juos kartoti. Ir visai kitaip atsimsime net ir sudėtingiausią svetimos kalbos žodį, jeigu tai bus pagalbos šauksmas degančiame laive. 
  Krikščioniškoji bažnytinė muzika perdavė susikaupimą, rimtumą, muzikinio išsisakymo specialinio elgesio ir papročių modelius, jų funkcijas ir prasmę. Šokių muzikoje įsispaudęs žmogaus charakteris, žaismingumas, elgesio būdai. 
 Grigališkas choralas- tai Dievo žodžio skelbimas ir kartu malda t.y. kalba su Dievu. Jis turi gilią religinę prasmę, nes žodis ir melodija čia persmelkti religinės patirties, Dievo artumo.
 Bažnytinė ir pasaulietinė muzika suformavo atlikimo principus, o šie, skverbdmiesi vienas į kitą, padėjo atsirasti tokiems muzikos žanrams kaip motetas ir madrigalas, kuriems atlikti reikėjo ir profesionaliai suformuoto balso, ir profesionalių atlikėjų. Vėliau šis procesas turėjo įtakos operos atsiradimui. Jos gimimą veikė ne tik bažnytiniai vadinimai, bet ir visa pasaulietinė dainavimo kultūra. Ilgainiui ji paveikė ir instrumentų raidą, taigi buvo viena iš galingiausių jėgų formuojant Europos ir pasalio modernią muzikos kultūrą.
 Solinis menestrelių reiškimasis buvo susijęs su improvizacija, nuolatinėmis naujovių paieškomis. Menestreliai nemėgo štampų kartojimų, tad improvizacija kaip nuolatine naujumo paieška, vadinasi, ir individualybės demonstravimas. Menestreliai nuolatos kuria naujus žodžius, melodijas ir varijuoja senąsias. 
 Mūsų laikais muzikos raštas yra pirmesnis už atlikimą, o viduramžiais ir renesanse muzika ir dainos buvo užrašomos nušlifuotos, daugybę kartų atliktos išbandant įvairius variantus.

          

Donatas Katkus "Muzikos atlikimas. Isotija, teorijos, stiliai, interpretacijos"