Dainavimo technika senaisiais laikais

Viduramžiais garso jėga buvo itin svarbus dalykas. Garsas buvo susijęs su nepaprasta įvykio, iškilmių svarba, reiškė tiesioginį valdžios jėgos demokratiškumą. Garsumas- tai ne vien decibelai. Žodis haut buvo susijęs ir su muzikos iškilmingumu, ansamblio jungtimi, virtuoziškumu- su tuo, kas galėjo daryti didelį įspūdį.
 H.Hickmanas (1908-1968) pastebėjo, kad Egipto liaudies daininkų veido ir burnos išraiška labiau panaši į senuosiuose paveiksluose vaizduojamų dainuojančių žmonių. Jis tvirtino, kad senasis dainavimas labai priminė dabartinį liaudišką turkų, egiptiečių kartais ispanų dainavimo būdą. Taigi jis manė, kad balsas buvo gerklinis, nosinis ir labai plačios dinaminės skalės. 
 Antikinis retorikos menas reikalavo gero balso.
6 gero balso požymiai :
-jis turi būti šviesus
-stiprus ir skambus
-lygus ir minkštas
-plačiai besiliejantis
-paslankus
-aiškus . Tai teigė M.Fabius Quintilianus. 
  Dainavimo ir retorinio kalbėjimo skirtumai antikoje nebuvo dideli ir rėmėsi panašiu balso formavimu principu. I.Sevilietis (636m) balsas turi būti "aukštas ir skaidrus (alta), kad apimtų kantilenos diapazoną ir būtų galima dainuoti aukštai, skvarbus ir stiprus, kad pasiektų klausytojo ausį ir pripildytų erdvę, pasižymintis gražiu ir puikiu tembru, kad sujaudintų klausytojo širdį".

Muzikos interpretacija

Muzikos interpretacija atsirado dėl keleto priežasčių. Pirma, tai lėmė muzikinis istorizmas, kai pasaulyje smarkiai plečiantis koncertiniam gyvenimui reikėjo vis daugiau įvairios muzikos. Neabejotina, kad susidomėjimą senąja muzika skatino ir romantizmo ideologija garbinanti ir idealizuojanti praeitį. Iki 18a. pab. keičiantis stiliams Europoje vyravo nuostata, kad senoji muzika mažiau vertinga už naująją. Senesnieji žanrai ir stiliai buvo užmirštami, o jeigu ir atliekami, tai tik naujuoju stiliumi ir nauja maniera. Bet jau 18-19a. sankirtoje senesniuosius muzikos kūriniusnustota pamiršti. Romantizmas su savo praeities kultu ir idealizmu tarsi sukeitė vertybines orientacijas vietomis. Tai, kas buvo pasenę ir žymėjo praeitį, tapo dalykais, vertingesniais už esamus. 19a. pab.-20a. pusiausvyra ėmė sparčiai kisti. Po I pasaulinio karo naujoji muzika pareikalavo , kad atlikėjai visiškai paklustų partitūrai.
 A.Rubinšteinas (1829-1894) atlikimą laikė antruoju kūrinio gimimu ;"Aš iš viso nesuprantu, ką reiškia objektyvus atlikimas". Kiekvienas muzikavimas, jeigu tik atliekamas ne mašinos, o asmenybės, pats savaime yra subjektyvus". Tačiau M.Ravelis (1875-1937) sakė ;"Aš nenoriu, kad mano muziką kas nors interpretuotų".A.Honeggeras (1892-1955) "Argi tapytojasleistų kam nors taisyti jo paveikslo spalvas?". I.Stravinskis (1882-1971): "Ko iš tikro aš nepakenčiu, tai interpretacijos.. Juk muziką reikia perteikti, o ne interpretuoti.. Kas gali mums garantuoti, kad atlikėjas teisingai atkurs kūrėjo vaizdą ir jo bruožai nebus iškreipti?".
 Pirmą kartą muzikos istorijoje kompozitoriai išreiškė savo viršenybę. Autorių teisės iki pat paskutinio garso . Neabejingas grojimas, įsigyvenimas į kūrinio afektus muzikoje buvo vertinamas visais laikais, o romantizmo amžiuje tapo svarbiausia atlikėjo ypatybe, esminiu atlikimo meno reiškinių vertės kriterijumi. Atlikėjo temperamentas, emocingumas visuomet žymimi pliuso, o nuosaikumas, susilaikymas-minuso ženklu. 
 Štai jeigu svetimos kalbos žodžių mokysimės nusiteikę abejingai, nesusiedami jų su situacija, nei su emocine reakcija, turėsime kur kas ilgiau juos kartoti. Ir visai kitaip atsimsime net ir sudėtingiausią svetimos kalbos žodį, jeigu tai bus pagalbos šauksmas degančiame laive. 
  Krikščioniškoji bažnytinė muzika perdavė susikaupimą, rimtumą, muzikinio išsisakymo specialinio elgesio ir papročių modelius, jų funkcijas ir prasmę. Šokių muzikoje įsispaudęs žmogaus charakteris, žaismingumas, elgesio būdai. 
 Grigališkas choralas- tai Dievo žodžio skelbimas ir kartu malda t.y. kalba su Dievu. Jis turi gilią religinę prasmę, nes žodis ir melodija čia persmelkti religinės patirties, Dievo artumo.
 Bažnytinė ir pasaulietinė muzika suformavo atlikimo principus, o šie, skverbdmiesi vienas į kitą, padėjo atsirasti tokiems muzikos žanrams kaip motetas ir madrigalas, kuriems atlikti reikėjo ir profesionaliai suformuoto balso, ir profesionalių atlikėjų. Vėliau šis procesas turėjo įtakos operos atsiradimui. Jos gimimą veikė ne tik bažnytiniai vadinimai, bet ir visa pasaulietinė dainavimo kultūra. Ilgainiui ji paveikė ir instrumentų raidą, taigi buvo viena iš galingiausių jėgų formuojant Europos ir pasalio modernią muzikos kultūrą.
 Solinis menestrelių reiškimasis buvo susijęs su improvizacija, nuolatinėmis naujovių paieškomis. Menestreliai nemėgo štampų kartojimų, tad improvizacija kaip nuolatine naujumo paieška, vadinasi, ir individualybės demonstravimas. Menestreliai nuolatos kuria naujus žodžius, melodijas ir varijuoja senąsias. 
 Mūsų laikais muzikos raštas yra pirmesnis už atlikimą, o viduramžiais ir renesanse muzika ir dainos buvo užrašomos nušlifuotos, daugybę kartų atliktos išbandant įvairius variantus.

          

Donatas Katkus "Muzikos atlikimas. Isotija, teorijos, stiliai, interpretacijos"

Muzikos rašto atsiradimas

 Grafinio rašto, natų formavymąsi lėmė daugybė priežasčių.
 Bažnytinę liturigiją tvarkant popiežiui Grigaliui I, Europoje daug dėmesio buvo skiriama bažnytiniam giedojimui, jo stiliui. Kaip žinome, krikščiniškoje muzikoje gyvuoja daugybė muzikavimo ir giedojimo stilių, tarp jų vadinamasis ambraziejiškasis giedojimas, mosarabiškoji bažnytinė muzika. Būdamas ritualo-bažnytinių apeigų- dalis, bažnytinis giedojimas negalėjo įvairiuose kraštuose skirtis, o turėjo visoje katalikų bažnyčioje būti daugmaž vienodas. Taigi po Grigaliaus I įvykdytos reformos grigališkąją liturginę muziką reikėjo paskleisti visoje Europoje. Šią funkciją atliko vienuolynai, viduramžiais tapę tikrais švietimo centrais, kurių vienas iš pagrindinių tikslų-mokyti muzikos, giedojimo, tagi savotiško muzikavimo. Čia buvo mokomasi bažnytinio giedojimo, veikė mokyklos. Toks mokymasis iš lūpų į lūpas, kalant dermes ir žodžius, buvo ne tik labai sunkus, bet ir labai lėtas. Natūralu, kad siekta jį palengvinti. Taip virš tektų atsirado įvairių taškų, kablelių ir brukšnių iš kurių susiformavo neumų sistema. Pagrindinis tikslas fiksuoti grigališkosios melodinės linijos kryptį. Vėliau ieškota kaip užrašyti metro ir ritmo santykius bei tiksliai pažymėti garso aukštį.
"..kolektyviai muzikuojant tų ženklų labai reikėjo muzikų grojimo darnai pasiekti".
 Neumos buvo skirtingai žymmimos įvairiais laikais ir įvairiose vietose. Neumos fiksuoja melodinį judsį, bet ne ritmą, atkuria ne tik vieną, bet ir kelis garsus. 
 Psalmės giedamos įvairiai. Išskirtiniai 3 būdai: silabinis, neuminis ir melizminis. Silabiniame giedojime vienam skiemeniui tenka vienas ar keli garsai, neuminiame vienas skiemuo išdainuojamas nuo 2-4 garsų, o melizminiame daugiau nei 10. 
 Giedant grigališką choralą, būtina laikytis keleto taisyklių. Pirmoji iš jų tempas. Jau 900m. pirmieji jo žymėjimai raidėmis virš neumų : C-celeritet "greitai"; M-mediocriter "vidutiniškai"; T-tarditer "lėtai". Šie įvairūs tempai siejosi su giesmių turiniu. Piktosios dvasios kalba greitai, šventieji-lėčiau, o paties Kristaus žodžiai buvo tariami labai lėtai. Įdomu, kad šis pirminis veikėjų apibūdinimas XVIIa. turėjo įtakos operos ir oratorijos rečitatyvams formuotis.
 

Donatas Katkus "Muzikos atlikimas. Isotija, teorijos, stiliai, interpretacijos"