F. Šopenas

Jaunas Šopenas buvo jautrus ir poetiškas-tai savybės ,kurias vaikas paveldėjo iš motinos.Jis užaugo Varšuvoje. 
Šopeno aistringa meilė muzikai išryškėjo anksti. Jis grodamas fortepionu daugiau pramogaudavo,improvizuodavo ir kurdavo, nei mokydavosi gamų ar pratimų 1818-ųjų vasarį koncerte ,skirtame labdarai,jaunas Friderikas galvojo ne apie savo talentą, o apie aksominį švarkelį bei apykaklę, ir kokį įspūdį šie apdarai padarė publikai. 
1829m. Šopenas jau buvo pakankamai susiformavęs menininkas, mokantis atskirti tikrus dalykus nuo blizgučių-tai rodo jo pagarba Bethovenui. Tačiau kaip būtų keista,Bethovenas tarp Varšuvos klausytojų darėsi vis nepopuliaresnis. Šopenas juo domėjosi paskatintas mokytojo Žyvnio, tačiau jo paties kūrybai įtaką darė ir madingi to meto kompozitoriai: Humelis,Mošelesas, Kalkbreneris. Jų muzika žinoma neprilygo Vienos mokyklos didybei ir paties Šopeno išradingumui bei poetiškumui. 

1831 01 01 Laiškas Janui 
Ką veikia mano draugai? Aš esu su jumis visais, aš numirčiau už jus ,už jus visus.Kodėl aš toks vienišas? Ar tikrai jūs galite būti kartu tokiu baisiu momentu? Šiandien Naujieji metai-kaip liūdnai aš juo pradedu.Galbūt aš nesulauksiu jų pabaigos.Apkabinkit mane Tuvyksti į karą.Sugrįžk pulkininkas.Sėkmės jums visiems.Kodėl aš negaliu mušti būgno? 

1831 04 
Šiandien Prateryje(parkas Vienoje) buvo gražu.Čia vaikštinėjo daugybė žmonių, su kuriais aš neturėjau nieko bendro.Gėrėjausi lapija, pavasario aromatu ir gamtos tyrumu, grąžinusiu mano vaikystės jausmus.Artinosi audra, ir aš grįžau namo. Audra praėjo pro šalį, tik liko liūdesys:kodėl? Net ir muzika šiandien manęs netraukė..Laikraščiai ir afišos paskelbė apie mano koncertą.Jis turi įvykti po dviejų dienų, bet jaučiuosi kaip niekur nieko:atrodo, kad tai manęs neliečia.Aš nesiklausau komplimentų, jie atrodo man vis kvailesni ir tušnesni. Trokštu mirties, norėčiau pamatyti savo tėvą.Viskas , ką aš esu iki šiol matęs užsienyje, atrodo man sena ir pasibjaurėtina.Vis dažnaiu dūsauju dėl namų, dėl tų palaimintų akimirkų, kurių nemokėjau vertinti.Atrodę dideli dalykai virtę paprastais; tai ką laikiau smulkmenomis, dabar, atvirkščiai,įgavo didingą prasmę.Žmonės čia nėra artimi:jie yra malonūs, bet malonūs tik iš mandagumo.Esu suglumęs, esu melancholiškas, aš nežinau , ką man daryti su savimi .O ,kad aš būčiau vienas.. 

S.Prokofjevas

Prokofjevas gimė 1891 04 11-15 , Jekaterinoslavo gubernijoje. 

Vaikysteje Prokofjevą užvis labiau traukė tiksliųjų mokslų pamokos.Jis mėgo skaičiuot, tikrinti, lyginti.Seriožą žavėjo visa kas siejosi su traukinių eismu, su jų tvarkaraščiu. Jis kaip penkis pirštus žinojo tolimųjų traukinų maršrutus. 

Šeimoje buvo gerbiama Muzika. Tėvas, pasak sūnaus "jai lenkėsi". "Matyt jis mėgo muziką, bet filosofiškai, kaip kultūros apraišką, kaip žmogaus dvasios skrydį.Kartą, kai dar berniukas aš sedėjau prie fortepono, tėvas atsistojo šalia, pasiklausė ir tarė: 
-Kilnūs garsai. 
Tai rodo , kaip jis vertino muziką|." 

Serioža kartą priėjo prie Marijos Grigorjevnos ir pareiškė tvirtą savo apsisprendimą: 
-Mama , aš noriu parašyti savo operą. 
-Kaipgi tu parašysi operą?-visai nepagarbiai atkirto motina.-Kam šneki apie tai , kas ne tavo jėgoms. 
- O tu pamatysi,-atsakė jis. 
1900m. vasaros pradžioje Serioža įteikė motinai pirmąjį savo operos veiksmą, o pavadino kūrinį "Milžinas". 

Prokofjevas suprato, kad kaip tik Soncovkoje buvo išmokytas brangini laiką. Čia išsiugdė valią dirbti ir nepakantumą dykinėjimui.Prokofjevas neleisdavo laiko tuščiai. 
Marija Grigorjevna , užuot pasakius labanakt žiemos vakarais , sėsdavo prie fortepijono ir klausdavo mažą sūnų: 
- O ką tu nuveikei per šią dieną?