1873 03 20(04 01) - Novgorodo gubernijoje Onego dvare buvusiam Gardino husaru pulko karininkui Vasilijui ir jo žmonai Liubovei Butakovai gimsta sūnus Sergėjus. Pirmieji 9 metai prabėga pas senelę S. Butakovą. Pirmosios pamokos pas A. Ornatskają.1882m. Rachmaninovai nusigyvena. Šeima persikrausto į Peterburgą. Sergėjus įstoja į Peterburgo konservatorijos perngiamąją klasę.1885m . Pusbroliui pianistui A. Ziločiui patarus, Sergėjus siunčiamas į Maskvą mokytis pas garsų pedagogą N. Zverevą. 1888m. Sergėjus pereina į aukštesniąją -A.Ziločio klasę. Po metų pradeda lankyti teorijos ir kompozicijos klasę. 1890m. pradeda rašyti Pirmąjį koncertą fortepionui. 1891m. baigia konservatorijos fortepiono klasę ir parašo Pirmąjį koncertą fortepijonui. Dar po metų sukuria operą "Alekas" pagal Puškino "Čigonus". Baigia Maskvos konservatorijos klasę. Po metų ,pavasarį, operos "Alekas" premjera Didžiajam teatre. Tais pačiais metais , jau po premjeros rudenį miršta Čaikovskis. Rachmaninovas visą gyvenimą vengė tiesmukai cituoti folklorą arba apeigų melodijas. Jis panaudodavo tik kai kurias intonacijas , menininko sąmonėje jos suskambėdavo visai kitaip. Sergėjaus dienotvarkė suiro. Jis dirbdavo po 10-12h per dieną apimtas keisto pašėlusio atkaklumo. Nuo "Aleko" laikų jis dar nebuvo patyręs nieko panašaus. "Pavasaio vandenys" dedikuotas A. Ornatskajai po 10m. virto kone Rusijos "visuomeninio pabudimo simboliu". " Muzikinių momentų " puslapiai buvo kupini dainingo, grynai rachmaninoviško maištingumo, juose jau grumėjo tie pykčio, nepasitenkinimo, kovos motyvai, kurie vėliau galingai skambės preliuduose, etiuduose ir fortepijoninėse sonatose. Rachmaninovas gyveno ir dirbo žmonių laimei, jų labui. Maskviečių kelią į širdis užkariavo 3 koncertu fortepijonui. |
2013 m. rugsėjo 28 d., šeštadienis
2012 m. gruodžio 12 d., trečiadienis
Dainavimo technika senaisiais laikais
Viduramžiais garso jėga buvo itin svarbus dalykas. Garsas buvo susijęs su nepaprasta įvykio, iškilmių svarba, reiškė tiesioginį valdžios jėgos demokratiškumą.
Garsumas- tai ne vien decibelai. Žodis haut buvo susijęs ir su muzikos
iškilmingumu, ansamblio jungtimi, virtuoziškumu- su tuo, kas galėjo
daryti didelį įspūdį.
H.Hickmanas (1908-1968) pastebėjo, kad Egipto liaudies daininkų veido ir burnos išraiška labiau panaši į senuosiuose paveiksluose vaizduojamų dainuojančių žmonių. Jis tvirtino, kad senasis dainavimas labai priminė dabartinį liaudišką turkų, egiptiečių kartais ispanų dainavimo būdą. Taigi jis manė, kad balsas buvo gerklinis, nosinis ir labai plačios dinaminės skalės.
Antikinis retorikos menas reikalavo gero balso.
6 gero balso požymiai :
-jis turi būti šviesus
-stiprus ir skambus
-lygus ir minkštas
-plačiai besiliejantis
-paslankus
-aiškus . Tai teigė M.Fabius Quintilianus.
Dainavimo ir retorinio kalbėjimo skirtumai antikoje nebuvo dideli ir rėmėsi panašiu balso formavimu principu. I.Sevilietis (636m) balsas turi būti "aukštas ir skaidrus (alta), kad apimtų kantilenos diapazoną ir būtų galima dainuoti aukštai, skvarbus ir stiprus, kad pasiektų klausytojo ausį ir pripildytų erdvę, pasižymintis gražiu ir puikiu tembru, kad sujaudintų klausytojo širdį".
H.Hickmanas (1908-1968) pastebėjo, kad Egipto liaudies daininkų veido ir burnos išraiška labiau panaši į senuosiuose paveiksluose vaizduojamų dainuojančių žmonių. Jis tvirtino, kad senasis dainavimas labai priminė dabartinį liaudišką turkų, egiptiečių kartais ispanų dainavimo būdą. Taigi jis manė, kad balsas buvo gerklinis, nosinis ir labai plačios dinaminės skalės.
Antikinis retorikos menas reikalavo gero balso.
6 gero balso požymiai :
-jis turi būti šviesus
-stiprus ir skambus
-lygus ir minkštas
-plačiai besiliejantis
-paslankus
-aiškus . Tai teigė M.Fabius Quintilianus.
Dainavimo ir retorinio kalbėjimo skirtumai antikoje nebuvo dideli ir rėmėsi panašiu balso formavimu principu. I.Sevilietis (636m) balsas turi būti "aukštas ir skaidrus (alta), kad apimtų kantilenos diapazoną ir būtų galima dainuoti aukštai, skvarbus ir stiprus, kad pasiektų klausytojo ausį ir pripildytų erdvę, pasižymintis gražiu ir puikiu tembru, kad sujaudintų klausytojo širdį".
Muzikos interpretacija
Muzikos interpretacija atsirado dėl keleto priežasčių. Pirma, tai lėmė muzikinis istorizmas, kai pasaulyje smarkiai plečiantis koncertiniam gyvenimui reikėjo vis daugiau įvairios muzikos. Neabejotina, kad susidomėjimą senąja muzika skatino ir romantizmo ideologija garbinanti ir idealizuojanti praeitį. Iki 18a. pab. keičiantis stiliams Europoje vyravo nuostata, kad senoji muzika mažiau vertinga už naująją. Senesnieji žanrai ir stiliai buvo užmirštami, o jeigu ir atliekami, tai tik naujuoju stiliumi ir nauja maniera. Bet jau 18-19a. sankirtoje senesniuosius muzikos kūriniusnustota pamiršti. Romantizmas su savo praeities kultu ir idealizmu tarsi sukeitė vertybines orientacijas vietomis. Tai, kas buvo pasenę ir žymėjo praeitį, tapo dalykais, vertingesniais už esamus. 19a. pab.-20a. pusiausvyra ėmė sparčiai kisti. Po I pasaulinio karo naujoji muzika pareikalavo , kad atlikėjai visiškai paklustų partitūrai.
A.Rubinšteinas (1829-1894) atlikimą laikė antruoju kūrinio gimimu ;"Aš iš viso nesuprantu, ką reiškia objektyvus atlikimas". Kiekvienas muzikavimas, jeigu tik atliekamas ne mašinos, o asmenybės, pats savaime yra subjektyvus". Tačiau M.Ravelis (1875-1937) sakė ;"Aš nenoriu, kad mano muziką kas nors interpretuotų".A.Honeggeras (1892-1955) "Argi tapytojasleistų kam nors taisyti jo paveikslo spalvas?". I.Stravinskis (1882-1971): "Ko iš tikro aš nepakenčiu, tai interpretacijos.. Juk muziką reikia perteikti, o ne interpretuoti.. Kas gali mums garantuoti, kad atlikėjas teisingai atkurs kūrėjo vaizdą ir jo bruožai nebus iškreipti?".
Pirmą kartą muzikos istorijoje kompozitoriai išreiškė savo viršenybę. Autorių teisės iki pat paskutinio garso . Neabejingas grojimas, įsigyvenimas į kūrinio afektus muzikoje buvo vertinamas visais laikais, o romantizmo amžiuje tapo svarbiausia atlikėjo ypatybe, esminiu atlikimo meno reiškinių vertės kriterijumi. Atlikėjo temperamentas, emocingumas visuomet žymimi pliuso, o nuosaikumas, susilaikymas-minuso ženklu.
Štai jeigu svetimos kalbos žodžių mokysimės nusiteikę abejingai, nesusiedami jų su situacija, nei su emocine reakcija, turėsime kur kas ilgiau juos kartoti. Ir visai kitaip atsimsime net ir sudėtingiausią svetimos kalbos žodį, jeigu tai bus pagalbos šauksmas degančiame laive.
Krikščioniškoji bažnytinė muzika perdavė susikaupimą, rimtumą, muzikinio išsisakymo specialinio elgesio ir papročių modelius, jų funkcijas ir prasmę. Šokių muzikoje įsispaudęs žmogaus charakteris, žaismingumas, elgesio būdai.
Grigališkas choralas- tai Dievo žodžio skelbimas ir kartu malda t.y. kalba su Dievu. Jis turi gilią religinę prasmę, nes žodis ir melodija čia persmelkti religinės patirties, Dievo artumo.
Bažnytinė ir pasaulietinė muzika suformavo atlikimo principus, o šie, skverbdmiesi vienas į kitą, padėjo atsirasti tokiems muzikos žanrams kaip motetas ir madrigalas, kuriems atlikti reikėjo ir profesionaliai suformuoto balso, ir profesionalių atlikėjų. Vėliau šis procesas turėjo įtakos operos atsiradimui. Jos gimimą veikė ne tik bažnytiniai vadinimai, bet ir visa pasaulietinė dainavimo kultūra. Ilgainiui ji paveikė ir instrumentų raidą, taigi buvo viena iš galingiausių jėgų formuojant Europos ir pasalio modernią muzikos kultūrą.
Solinis menestrelių reiškimasis buvo susijęs su improvizacija, nuolatinėmis naujovių paieškomis. Menestreliai nemėgo štampų kartojimų, tad improvizacija kaip nuolatine naujumo paieška, vadinasi, ir individualybės demonstravimas. Menestreliai nuolatos kuria naujus žodžius, melodijas ir varijuoja senąsias.
Mūsų laikais muzikos raštas yra pirmesnis už atlikimą, o viduramžiais ir renesanse muzika ir dainos buvo užrašomos nušlifuotos, daugybę kartų atliktos išbandant įvairius variantus.
A.Rubinšteinas (1829-1894) atlikimą laikė antruoju kūrinio gimimu ;"Aš iš viso nesuprantu, ką reiškia objektyvus atlikimas". Kiekvienas muzikavimas, jeigu tik atliekamas ne mašinos, o asmenybės, pats savaime yra subjektyvus". Tačiau M.Ravelis (1875-1937) sakė ;"Aš nenoriu, kad mano muziką kas nors interpretuotų".A.Honeggeras (1892-1955) "Argi tapytojasleistų kam nors taisyti jo paveikslo spalvas?". I.Stravinskis (1882-1971): "Ko iš tikro aš nepakenčiu, tai interpretacijos.. Juk muziką reikia perteikti, o ne interpretuoti.. Kas gali mums garantuoti, kad atlikėjas teisingai atkurs kūrėjo vaizdą ir jo bruožai nebus iškreipti?".
Pirmą kartą muzikos istorijoje kompozitoriai išreiškė savo viršenybę. Autorių teisės iki pat paskutinio garso . Neabejingas grojimas, įsigyvenimas į kūrinio afektus muzikoje buvo vertinamas visais laikais, o romantizmo amžiuje tapo svarbiausia atlikėjo ypatybe, esminiu atlikimo meno reiškinių vertės kriterijumi. Atlikėjo temperamentas, emocingumas visuomet žymimi pliuso, o nuosaikumas, susilaikymas-minuso ženklu.
Štai jeigu svetimos kalbos žodžių mokysimės nusiteikę abejingai, nesusiedami jų su situacija, nei su emocine reakcija, turėsime kur kas ilgiau juos kartoti. Ir visai kitaip atsimsime net ir sudėtingiausią svetimos kalbos žodį, jeigu tai bus pagalbos šauksmas degančiame laive.
Krikščioniškoji bažnytinė muzika perdavė susikaupimą, rimtumą, muzikinio išsisakymo specialinio elgesio ir papročių modelius, jų funkcijas ir prasmę. Šokių muzikoje įsispaudęs žmogaus charakteris, žaismingumas, elgesio būdai.
Grigališkas choralas- tai Dievo žodžio skelbimas ir kartu malda t.y. kalba su Dievu. Jis turi gilią religinę prasmę, nes žodis ir melodija čia persmelkti religinės patirties, Dievo artumo.
Bažnytinė ir pasaulietinė muzika suformavo atlikimo principus, o šie, skverbdmiesi vienas į kitą, padėjo atsirasti tokiems muzikos žanrams kaip motetas ir madrigalas, kuriems atlikti reikėjo ir profesionaliai suformuoto balso, ir profesionalių atlikėjų. Vėliau šis procesas turėjo įtakos operos atsiradimui. Jos gimimą veikė ne tik bažnytiniai vadinimai, bet ir visa pasaulietinė dainavimo kultūra. Ilgainiui ji paveikė ir instrumentų raidą, taigi buvo viena iš galingiausių jėgų formuojant Europos ir pasalio modernią muzikos kultūrą.
Solinis menestrelių reiškimasis buvo susijęs su improvizacija, nuolatinėmis naujovių paieškomis. Menestreliai nemėgo štampų kartojimų, tad improvizacija kaip nuolatine naujumo paieška, vadinasi, ir individualybės demonstravimas. Menestreliai nuolatos kuria naujus žodžius, melodijas ir varijuoja senąsias.
Mūsų laikais muzikos raštas yra pirmesnis už atlikimą, o viduramžiais ir renesanse muzika ir dainos buvo užrašomos nušlifuotos, daugybę kartų atliktos išbandant įvairius variantus.
Donatas Katkus "Muzikos atlikimas. Isotija, teorijos, stiliai, interpretacijos"
Muzikos rašto atsiradimas
Grafinio rašto, natų formavymąsi lėmė daugybė priežasčių.
Bažnytinę liturigiją tvarkant popiežiui Grigaliui I, Europoje daug dėmesio buvo skiriama bažnytiniam giedojimui, jo stiliui. Kaip žinome, krikščiniškoje muzikoje gyvuoja daugybė muzikavimo ir giedojimo stilių, tarp jų vadinamasis ambraziejiškasis giedojimas, mosarabiškoji bažnytinė muzika. Būdamas ritualo-bažnytinių apeigų- dalis, bažnytinis giedojimas negalėjo įvairiuose kraštuose skirtis, o turėjo visoje katalikų bažnyčioje būti daugmaž vienodas. Taigi po Grigaliaus I įvykdytos reformos grigališkąją liturginę muziką reikėjo paskleisti visoje Europoje. Šią funkciją atliko vienuolynai, viduramžiais tapę tikrais švietimo centrais, kurių vienas iš pagrindinių tikslų-mokyti muzikos, giedojimo, tagi savotiško muzikavimo. Čia buvo mokomasi bažnytinio giedojimo, veikė mokyklos. Toks mokymasis iš lūpų į lūpas, kalant dermes ir žodžius, buvo ne tik labai sunkus, bet ir labai lėtas. Natūralu, kad siekta jį palengvinti. Taip virš tektų atsirado įvairių taškų, kablelių ir brukšnių iš kurių susiformavo neumų sistema. Pagrindinis tikslas fiksuoti grigališkosios melodinės linijos kryptį. Vėliau ieškota kaip užrašyti metro ir ritmo santykius bei tiksliai pažymėti garso aukštį.
"..kolektyviai muzikuojant tų ženklų labai reikėjo muzikų grojimo darnai pasiekti".
Neumos buvo skirtingai žymmimos įvairiais laikais ir įvairiose vietose. Neumos fiksuoja melodinį judsį, bet ne ritmą, atkuria ne tik vieną, bet ir kelis garsus.
Psalmės giedamos įvairiai. Išskirtiniai 3 būdai: silabinis, neuminis ir melizminis. Silabiniame giedojime vienam skiemeniui tenka vienas ar keli garsai, neuminiame vienas skiemuo išdainuojamas nuo 2-4 garsų, o melizminiame daugiau nei 10.
Giedant grigališką choralą, būtina laikytis keleto taisyklių. Pirmoji iš jų tempas. Jau 900m. pirmieji jo žymėjimai raidėmis virš neumų : C-celeritet "greitai"; M-mediocriter "vidutiniškai"; T-tarditer "lėtai". Šie įvairūs tempai siejosi su giesmių turiniu. Piktosios dvasios kalba greitai, šventieji-lėčiau, o paties Kristaus žodžiai buvo tariami labai lėtai. Įdomu, kad šis pirminis veikėjų apibūdinimas XVIIa. turėjo įtakos operos ir oratorijos rečitatyvams formuotis.
Bažnytinę liturigiją tvarkant popiežiui Grigaliui I, Europoje daug dėmesio buvo skiriama bažnytiniam giedojimui, jo stiliui. Kaip žinome, krikščiniškoje muzikoje gyvuoja daugybė muzikavimo ir giedojimo stilių, tarp jų vadinamasis ambraziejiškasis giedojimas, mosarabiškoji bažnytinė muzika. Būdamas ritualo-bažnytinių apeigų- dalis, bažnytinis giedojimas negalėjo įvairiuose kraštuose skirtis, o turėjo visoje katalikų bažnyčioje būti daugmaž vienodas. Taigi po Grigaliaus I įvykdytos reformos grigališkąją liturginę muziką reikėjo paskleisti visoje Europoje. Šią funkciją atliko vienuolynai, viduramžiais tapę tikrais švietimo centrais, kurių vienas iš pagrindinių tikslų-mokyti muzikos, giedojimo, tagi savotiško muzikavimo. Čia buvo mokomasi bažnytinio giedojimo, veikė mokyklos. Toks mokymasis iš lūpų į lūpas, kalant dermes ir žodžius, buvo ne tik labai sunkus, bet ir labai lėtas. Natūralu, kad siekta jį palengvinti. Taip virš tektų atsirado įvairių taškų, kablelių ir brukšnių iš kurių susiformavo neumų sistema. Pagrindinis tikslas fiksuoti grigališkosios melodinės linijos kryptį. Vėliau ieškota kaip užrašyti metro ir ritmo santykius bei tiksliai pažymėti garso aukštį.
"..kolektyviai muzikuojant tų ženklų labai reikėjo muzikų grojimo darnai pasiekti".
Neumos buvo skirtingai žymmimos įvairiais laikais ir įvairiose vietose. Neumos fiksuoja melodinį judsį, bet ne ritmą, atkuria ne tik vieną, bet ir kelis garsus.
Psalmės giedamos įvairiai. Išskirtiniai 3 būdai: silabinis, neuminis ir melizminis. Silabiniame giedojime vienam skiemeniui tenka vienas ar keli garsai, neuminiame vienas skiemuo išdainuojamas nuo 2-4 garsų, o melizminiame daugiau nei 10.
Giedant grigališką choralą, būtina laikytis keleto taisyklių. Pirmoji iš jų tempas. Jau 900m. pirmieji jo žymėjimai raidėmis virš neumų : C-celeritet "greitai"; M-mediocriter "vidutiniškai"; T-tarditer "lėtai". Šie įvairūs tempai siejosi su giesmių turiniu. Piktosios dvasios kalba greitai, šventieji-lėčiau, o paties Kristaus žodžiai buvo tariami labai lėtai. Įdomu, kad šis pirminis veikėjų apibūdinimas XVIIa. turėjo įtakos operos ir oratorijos rečitatyvams formuotis.
Donatas Katkus "Muzikos atlikimas. Isotija, teorijos, stiliai, interpretacijos"
2012 m. lapkričio 24 d., šeštadienis
Muzikos griaunamoji galia
Kaip apibūdinti "taip vadinamą muziką", t.y. muziką, galima sakyti, su minuso ženklu, muziką, kurią kartais nejauku vadinti muzika?
Ką reiškia tokia muzika? Formaliai- tai irgi muzika, nes naudojami tie patys garsai, jų įvairiausi kompleksai, instrumentai. Ir čia daug reikšmės turi muzikanto meistriškumas, kompetencija. Bet esminis dalykas- ne priemonė, o tai, kas ir kaip jomis pasakyta. Garsai patys savaime dar nėra vertybė. Garsais, kaip ir žodžiais , galima skleisti ramybę arba nerimą, meilę arba neapykantą, prikelti gyvenimui arba nužudyti.
Grubi, primityvi, neskoninga, tarsi apgirtusi ir narkotizuota, svaiginimosi "laime" persunkta muzika užtvindė eterį, mūsų gyvenimus. Ji tapo rimta akustinės ir dvasinės, dorovinės ekologijos problema, nes pastoviai alina visų, ypač jaunosios kartos, psichinę, dvasinę ir fizinę sveikatą, kliudo plėtoti kūrbines galias, daro žmones grubesniais, primityvesniais negu jie yra. Ji ne tiesiog mums siūloma, o primygtinai nuo mažumės dienų įdiegiama, "įkalama" į mūsų pasąmonę ir sąmonę.
Kyla klausimas, kodėl muzikinis kičas, primityvi, menkavertė muzika turi tiek daug gerbėjų? Gal ir dėl to, kad daugybė žmonių, nors ir buvo mokomi dainuoti, pažinti muzikos raštą, bet neišsiugdė ar niekas rimtai neugdė ta linkme jų meninio skonio, muzikos ir žmoniškumo vertybių supratimo?Bet, matyt, labiausiai dėl to, kad mūsų technokratinė, turtų ir malonumų kultūra apskritai atsisakė amžių amžiais brangintų vertybių :sakralumo, dvasinių, dorovinių, giliojo grožio vertybių. O kartu ir pagarbos gyvybei, gamtai, šeimai, senatvei, tautiniam, pilietiniam solidarumui, istorijai, literatūrai ir daugeliui kitų "mažai naudingų" dalykų. Liko tik lėkimas paskui įspūdį, linksmumą, pramogą.
Muzikos poveikis mažai išprususiam klausytojui iš esmės ribojasi fiziologiniu paveikimu. Muzika labaiusiai veikia savo ritmu. Įvairūs ritmai nesąmoningai stimuliuoja arba deinchronizuoja nervų sistemą, organizmo veiklą. Yra muzika, kuri sukelia panišką baimę, transo būsenas (šamanų ekstrasensų seansai), šalina stresus. Menkavertė muzika save "įtvirtina" rėksmingu garsumu . 85 decibelų muzika darosi pavojinga žmogaus sveikatai. Kuo ilgiau skamba garsi muzika, tuo labiau ji žalinga. Kai garsumas pasiekia 110 decibelų, per kelias sekundes ji gali traumuoti. Garsi muzika aktyviai dirgina, kelia dirbtinį žvalumą, energingumą. Tai akustinis "dopingas". Tuo ji panaši į narkotikus ir kitus svaigalus. Tačiau vos praeina jos veikimas, žmogus jaučiasi praradęs energiją, tampa tingus, bevalis. Tarsi pagirioms kyla naujos garsų dozės poreikis, ir neretai vis labiau garsesnės, aštresnės. Tai jau priklausomybės nuo akustinių poveikių požymis.
Žalingas ne tik per didelis garsumas. Dar svarbiau, kad tokia muzika įtvirtina jausmuose, pasąmonėje ir sąmonėje primityvų emocingumą ir beprasmiškumą, bukumą. Tai intelekto žalojimas, žmogaus kvailinimas. Jis pasireiškia grubumu, chamiškumu, įžulia laikysena, neretai agresyvumu -destruktyviais asmens bruožais.
Gera ar bloga muzika priklauso nuo to, kokios estetinės, dvasinės ir etinės vertybės užkoduojamos muzikos intonaciniuose tekstuose, teisingiau, tų tekstų intencijose. Neretai primityvios muzikos kūryba ir sklaida tampa tik verslu. Jis įtraukia į kultūrinį gyvenimą tūkstančius vidutinybių, kurių motyvacija- būti matomu, tapti TV žvaigždute, praturtėti... Jų "saviveiklinė" kūryba paprastai apgailėtinai banali, nesiskirianti nuo kitų į ją panašių. Beprasmiai tekstai, ritmų ir melodijų klišės, nekultūringas, kartais tiesiog chamiškas ir vulgarus, neretai ryškiai erotizuotas dainavimas. Apie gražią lietuvišką tartį, leksiką net ir kalbėti netenka... Jie neturi ką pasakyti. Kūrėjai ir atlikėjai nesupranta, kad skleidžia ne kultūrą, o antikultūrą, žaloja dorovines normas, tautinę sąmonę, griauna pilietiškumo pamatus.
Praėjusio šimtmečio pabaigoje Japonijoje ir Rusijoje atlikti tyrimai parodė, kad jaunimo diskotekose skambanti garsi ir aštri muzika neigiamai veikia sveikatą Tiriamieji, ilgesnį laiką pabuvę griaudžiančios muzikos apsuptyje, dažniausiai nesugebėjo atsakyti net į pačius paprasčiausiu klausimus: kas jūs esate?
Koks dabar metų laikas?
Pasirodo, ypač garsi muzika trukdo sukoncentruoti dėmesį. Atliekant eksperimentą buvo prašoma apibūdinti tam tikrus objektus. Ilgiau pasiklausę garsios muzikos, žmonės to negalėjo atskirti apskritimą nuo ovalo, penkiakampį nuo šešiakampio, grupuoti floros ir faunos objektus.
Garsi diskotekų, roko, popkoncertų muzika neigiamai veikia gebėjimą paskirstyti dėmesį. Jų dėmesio aprėptis pasidarydavo labai siaura. Tuo tarpu pagal Milerio dėsnį normalu, kad sąmonė vienu metu gali aprėpti 7, plius minus 2, elementus. Kuo garsesnės ir blogesnės muzikos tiriamieji klausydavosi, tuo siauresnė būdavo jų dėmesio apimtis. Tiriamieji gebėdavo aprėpti tik vieną objektą, kurie turėtų ypač dominti : nemokami bilietai, informacija apie diskus ir pan. Jie beveik prarasdavo gebėjimą išlaikyti dėmesį. Išimtys: elementarūs fiziologiniai poreikiai, įpročiai praustis, sveikintis.
Pernelyg garsios muzikos žalingą poveikį ypač aštriai patiria vaikai, kūdikiai ir net besirengią gimti. Nenuostabu, kad gausėja vaikų, turinčių psichikos sutrikimų, imuninės sistemos pažeidimų. Daugiau kaip 15 proc. mokinių negali įvykdyti mokyklų programų reikalavimus.
Ką reiškia tokia muzika? Formaliai- tai irgi muzika, nes naudojami tie patys garsai, jų įvairiausi kompleksai, instrumentai. Ir čia daug reikšmės turi muzikanto meistriškumas, kompetencija. Bet esminis dalykas- ne priemonė, o tai, kas ir kaip jomis pasakyta. Garsai patys savaime dar nėra vertybė. Garsais, kaip ir žodžiais , galima skleisti ramybę arba nerimą, meilę arba neapykantą, prikelti gyvenimui arba nužudyti.
Grubi, primityvi, neskoninga, tarsi apgirtusi ir narkotizuota, svaiginimosi "laime" persunkta muzika užtvindė eterį, mūsų gyvenimus. Ji tapo rimta akustinės ir dvasinės, dorovinės ekologijos problema, nes pastoviai alina visų, ypač jaunosios kartos, psichinę, dvasinę ir fizinę sveikatą, kliudo plėtoti kūrbines galias, daro žmones grubesniais, primityvesniais negu jie yra. Ji ne tiesiog mums siūloma, o primygtinai nuo mažumės dienų įdiegiama, "įkalama" į mūsų pasąmonę ir sąmonę.
Kyla klausimas, kodėl muzikinis kičas, primityvi, menkavertė muzika turi tiek daug gerbėjų? Gal ir dėl to, kad daugybė žmonių, nors ir buvo mokomi dainuoti, pažinti muzikos raštą, bet neišsiugdė ar niekas rimtai neugdė ta linkme jų meninio skonio, muzikos ir žmoniškumo vertybių supratimo?Bet, matyt, labiausiai dėl to, kad mūsų technokratinė, turtų ir malonumų kultūra apskritai atsisakė amžių amžiais brangintų vertybių :sakralumo, dvasinių, dorovinių, giliojo grožio vertybių. O kartu ir pagarbos gyvybei, gamtai, šeimai, senatvei, tautiniam, pilietiniam solidarumui, istorijai, literatūrai ir daugeliui kitų "mažai naudingų" dalykų. Liko tik lėkimas paskui įspūdį, linksmumą, pramogą.
Muzikos poveikis mažai išprususiam klausytojui iš esmės ribojasi fiziologiniu paveikimu. Muzika labaiusiai veikia savo ritmu. Įvairūs ritmai nesąmoningai stimuliuoja arba deinchronizuoja nervų sistemą, organizmo veiklą. Yra muzika, kuri sukelia panišką baimę, transo būsenas (šamanų ekstrasensų seansai), šalina stresus. Menkavertė muzika save "įtvirtina" rėksmingu garsumu . 85 decibelų muzika darosi pavojinga žmogaus sveikatai. Kuo ilgiau skamba garsi muzika, tuo labiau ji žalinga. Kai garsumas pasiekia 110 decibelų, per kelias sekundes ji gali traumuoti. Garsi muzika aktyviai dirgina, kelia dirbtinį žvalumą, energingumą. Tai akustinis "dopingas". Tuo ji panaši į narkotikus ir kitus svaigalus. Tačiau vos praeina jos veikimas, žmogus jaučiasi praradęs energiją, tampa tingus, bevalis. Tarsi pagirioms kyla naujos garsų dozės poreikis, ir neretai vis labiau garsesnės, aštresnės. Tai jau priklausomybės nuo akustinių poveikių požymis.
Žalingas ne tik per didelis garsumas. Dar svarbiau, kad tokia muzika įtvirtina jausmuose, pasąmonėje ir sąmonėje primityvų emocingumą ir beprasmiškumą, bukumą. Tai intelekto žalojimas, žmogaus kvailinimas. Jis pasireiškia grubumu, chamiškumu, įžulia laikysena, neretai agresyvumu -destruktyviais asmens bruožais.
Gera ar bloga muzika priklauso nuo to, kokios estetinės, dvasinės ir etinės vertybės užkoduojamos muzikos intonaciniuose tekstuose, teisingiau, tų tekstų intencijose. Neretai primityvios muzikos kūryba ir sklaida tampa tik verslu. Jis įtraukia į kultūrinį gyvenimą tūkstančius vidutinybių, kurių motyvacija- būti matomu, tapti TV žvaigždute, praturtėti... Jų "saviveiklinė" kūryba paprastai apgailėtinai banali, nesiskirianti nuo kitų į ją panašių. Beprasmiai tekstai, ritmų ir melodijų klišės, nekultūringas, kartais tiesiog chamiškas ir vulgarus, neretai ryškiai erotizuotas dainavimas. Apie gražią lietuvišką tartį, leksiką net ir kalbėti netenka... Jie neturi ką pasakyti. Kūrėjai ir atlikėjai nesupranta, kad skleidžia ne kultūrą, o antikultūrą, žaloja dorovines normas, tautinę sąmonę, griauna pilietiškumo pamatus.
Praėjusio šimtmečio pabaigoje Japonijoje ir Rusijoje atlikti tyrimai parodė, kad jaunimo diskotekose skambanti garsi ir aštri muzika neigiamai veikia sveikatą Tiriamieji, ilgesnį laiką pabuvę griaudžiančios muzikos apsuptyje, dažniausiai nesugebėjo atsakyti net į pačius paprasčiausiu klausimus: kas jūs esate?
Koks dabar metų laikas?
Pasirodo, ypač garsi muzika trukdo sukoncentruoti dėmesį. Atliekant eksperimentą buvo prašoma apibūdinti tam tikrus objektus. Ilgiau pasiklausę garsios muzikos, žmonės to negalėjo atskirti apskritimą nuo ovalo, penkiakampį nuo šešiakampio, grupuoti floros ir faunos objektus.
Garsi diskotekų, roko, popkoncertų muzika neigiamai veikia gebėjimą paskirstyti dėmesį. Jų dėmesio aprėptis pasidarydavo labai siaura. Tuo tarpu pagal Milerio dėsnį normalu, kad sąmonė vienu metu gali aprėpti 7, plius minus 2, elementus. Kuo garsesnės ir blogesnės muzikos tiriamieji klausydavosi, tuo siauresnė būdavo jų dėmesio apimtis. Tiriamieji gebėdavo aprėpti tik vieną objektą, kurie turėtų ypač dominti : nemokami bilietai, informacija apie diskus ir pan. Jie beveik prarasdavo gebėjimą išlaikyti dėmesį. Išimtys: elementarūs fiziologiniai poreikiai, įpročiai praustis, sveikintis.
Pernelyg garsios muzikos žalingą poveikį ypač aštriai patiria vaikai, kūdikiai ir net besirengią gimti. Nenuostabu, kad gausėja vaikų, turinčių psichikos sutrikimų, imuninės sistemos pažeidimų. Daugiau kaip 15 proc. mokinių negali įvykdyti mokyklų programų reikalavimus.
Muzikinė atmintis
Klausytojo muzikinę atmintį galima laikyti gebėjimu tiksliai, greitai ir tvirtai įsidėmėti išgirstą muziką. Greitai įsidėmėti reiškia, kad kūrinys arba jo fragmentas įsidėmimas po vienkartinio išklausymo. Toks įsidėmėjimas tiesiogiai priklauso nuo žmogaus imlumo muzikai.
Atlikėjo muzikinė atmintis- tai ir gebėjimas tiksliai atkurti garsinį tekstą. Kuo geriau atlikėjas ištobulina savo "klausytojišką" atmintį, tuo greičiau ir tiksliau jis gali atkurti muziką: dainuoti, groti, diriguoti. Atlikėjo imlumas žymiai įtakoja atlikimo kokybę.
Muzikos psichologijoje vyrauja požiūris, kad muzikinė atmintis yra visų atminties tipų- klausos, emocinės, judėjimo, regėjimo- darinys. Vadinasi muzikinės atminties tobulinimas reiškia visų atminties tipų tobulinimą. Taigi muzikos pažinimas, jos mokymas(-is) padeda plėtoti žmogaus psichines ir fizines galias.
Talentingai sukurti muzikos kūriniai žavūs savo logine tvarka, formų tobulumu. Suvokiant jas dalyvauja ir tobulėja loginė atmintis- gebėjimas įsiminti visuminės formos struktūrų ryšius, kompozicijų loginį tapsmą. Tai gyvenimo tikrovės procesų modeliavimas muzikos intonacine kalba: kontrastai ir panašumai, tezė ir antitezė, pasikartojimas, variantai, dramaturginis vyksmas ir kt. Todėl muzika padeda žmogui intuityviai subtilau pajausti, įvertinti, suprasti bet kokių įvykių, reiškinių, žmonių santykių, veiksmų logiškumą ir nelogiškumą, tikslingumą ir beprasmybę, tiesą ir paklydimus.
Muzikinės atminties šerdis- emocinė atmintis. Tai išgyvenimo, patirto klausantis muzikos, išlaikymas.
Judėjimo atmintis- tai muzikos išgyvenimo kūnu pėdsakų išlaikymas. Muzika- tai vyksmas, kuris išgyvenamų emocijų dėka priverčia žmogų judėti pradedant makrojudesiais ir baigiant neįsivaizduojama gausybe mikrojudesių neuronų, nervinių ryšių mikrokosmose.
Atlikėjo muzikinė atmintis- tai ir gebėjimas tiksliai atkurti garsinį tekstą. Kuo geriau atlikėjas ištobulina savo "klausytojišką" atmintį, tuo greičiau ir tiksliau jis gali atkurti muziką: dainuoti, groti, diriguoti. Atlikėjo imlumas žymiai įtakoja atlikimo kokybę.
Muzikos psichologijoje vyrauja požiūris, kad muzikinė atmintis yra visų atminties tipų- klausos, emocinės, judėjimo, regėjimo- darinys. Vadinasi muzikinės atminties tobulinimas reiškia visų atminties tipų tobulinimą. Taigi muzikos pažinimas, jos mokymas(-is) padeda plėtoti žmogaus psichines ir fizines galias.
Talentingai sukurti muzikos kūriniai žavūs savo logine tvarka, formų tobulumu. Suvokiant jas dalyvauja ir tobulėja loginė atmintis- gebėjimas įsiminti visuminės formos struktūrų ryšius, kompozicijų loginį tapsmą. Tai gyvenimo tikrovės procesų modeliavimas muzikos intonacine kalba: kontrastai ir panašumai, tezė ir antitezė, pasikartojimas, variantai, dramaturginis vyksmas ir kt. Todėl muzika padeda žmogui intuityviai subtilau pajausti, įvertinti, suprasti bet kokių įvykių, reiškinių, žmonių santykių, veiksmų logiškumą ir nelogiškumą, tikslingumą ir beprasmybę, tiesą ir paklydimus.
Muzikinės atminties šerdis- emocinė atmintis. Tai išgyvenimo, patirto klausantis muzikos, išlaikymas.
Judėjimo atmintis- tai muzikos išgyvenimo kūnu pėdsakų išlaikymas. Muzika- tai vyksmas, kuris išgyvenamų emocijų dėka priverčia žmogų judėti pradedant makrojudesiais ir baigiant neįsivaizduojama gausybe mikrojudesių neuronų, nervinių ryšių mikrokosmose.
Zenonas Rinkevičius "Ką reiškia mokyti muzikos?"
2012 m. lapkričio 18 d., sekmadienis
Kūrinio pažinimas. Epochos
Muzika yra jausmų menas, galintis žmoguje inspiruoti meninius išgyvenimus t.y.jais užkrėsti klausytoją. "Muzika gali parodyti milijonams žmonių tai, kad dedasi vieno žmogaus širdyje, ir vienam žmogui atverti tai, kuo pripildyta visos žmonijos siela".
Muzikinės intonacijos paskirtis-sukurti klausytojo psichikoje atitinkamą būdseną "užkrėsti" atitinkamu išgyvenimu. Nuo intonacijos pajutimo priklauso kūrinio pažinimo esmė. Norint iššifruoti muzikos intonacijas, reikia plačiau vartoti ne tik fortepijono, bet styginių, kaip kalbos intonacijas lengviau imituojančius muzikos instrumentus.
Klausytojas mėgėjas skatinamas
-namuose, mokykloje stengtis suvokti instrumentinės neprograminės muzikos meninį vaizdą bei jo idėją.
-koncertų salėse muziką tik jausti, gerėtis jos tėkme, sąskambiais.
Klausytojas megėjas stengiasi pajausti ir išgyventi atitinkamas emocijas ir drauge bando pastebėti, kokiomis išraiškos priemonėmis šis rezultatas pasiekiamas. Muzikologas- analizuoja išraiškos priemones, kūrinio sąndarą, formos elementus, suvokia kokybinį jų poveikio rezultatą.
Folkloras-meno gyvybiškumo šaltinis. Jis šeimos galva, pasižymi amžiaus kaupta patirtimi ir išmintimi.
Akademinė muzika- šeimos motina, turtinga subtilių išgyvenimų ir minčių, dvasinio pasaulio turtu.
Džiazas-sūnus, daug ką paveldėjo iš tėvo. Jis atvirai žvelgia į gyvenimo problemas, sprendžia jas nuoširdžiai .. ir neįprastai
Pop muzika- duktė kerinti savo žavesiu, nuoširdumu. Ji turi savas problemas, svą požiūrį į gyvenimą ir idealus, atitinkančius jos patirtį ir amžių.
Meninis vaizdas turi būti apibendrintas pvz. M.Glinkos "Vyturėlis" svarbūs paukštelio išgyvenimai arba žmogaus stebinčio vyturėlio gyvenimą, emocijų kaitą.
Antikos mene gėrio ir grožio simbolis įkūnytas įv.mitologinių dievų ir didvyrių asmenybėse. Estetiniu idealu laikomas didingumas ir stiprybė, jaunystės grožis ir vyriškumas, moters švelnumas, ištikimybė.
Viduramžių mene vyrauja Biblijos siužetai. Žymią vietą užima šie žmogaus charakterio bruožai: dvasios didybė, išmintis, meilė žmonėms, užuojauta jų kančioms, viltis, tikėjimas, susitaikėliškumas, nuolankumas, atgaila.
Bažnytinės muzikos paskirtinis- ne pamokymas ar jausmų inspiravimas, o kolektyvinio meldimosi įspūdžio sustiprinimas. Į maldos namus ilgą laiką neįleidžiama instrumentinė muzika, nes ji tikinčiuosius paverčia klausytojais, stebėtojais. Ankstyvajam viduramžyje vyrauja racionalizmas, griežta diatonika, emocinio poveikio vengimas. Vėlyv.viduramžiai emocinio prado pakilimas.
Estetinis Renesanso idealas- žmogaus grožio ir gėrio iųaukštinimas. Išryškėja savo vertės pajautimas, įsitikinmas savais sugebėjimais, kova už teisingumą, žemiškos aistros.
Baroko estetikai ir etiniais idealais buvo laikomi žmogaus išgyvenimai. Mitologiniai siužetai žemiškesni. Atsiskleidžia žmogaus silpnumas, ribotumas, bejėgiškumas prieš nežemiškas jėgas. Tiesa, švietėjiškas realizmas stengiasi užjausti engiamuosius, smerkia soc.nelygybę, despotizmą. Baroko klausytojai stengėsi rasti muzikoje fizinės erdvės pojutį, erdvinį garso sluoksnių sugretinimą, tembro ir registrų žaismą.
Rokoko-aristokratiškasis, dar žmogiškesnis. Mitologiniai siužetai išnyksta. Gracingumas ir sentimentalizmas, švelnumas, intymųs jausmai, dorinis tyrumas, žmogiškas silpnumas ir naivumas, kančios dėl neteisybės, nelaimingos meilės.
Klasicizme atsigręžia į antikos mitologiją. Ieškoma idealaus grožio, ramybės, tylaus didingumo. Žmonių bružai: pareigingumas, garbė, ryžtas, heroizmas, pareiga.
Romantizme gražu kas paslaptinga; savęs aukojimas, humaniškumas, gėris, raurumas, kančia, neapykanta blogiui. Herojai vieniši, veržiasi į laisvę, svajonę.
Simbolizmas deklaravo abstraktų tolimą nuo realybės ir gyvenimo humanizmą. Reikšdavo mistinius, erotinius jausmus, pesimizmą, baimes.
Modernizmas-žmonių susvėtimėjimą, gėrio ir grožio idealų išnykimą, chaotiškumą ir gyvenimo betarpiškumą. Dingsta teigiamo herojaus paveikslas. Pesimizmas, baimė, erotiniai, agresyvūs, mistiniai jausmai, prievartos, žiaurumo scenos.
Ekspresionizmas reiškėsi emocijomis, sielos šauksmu.
Konstruktyvizmui blaivumas, loginis racionalumas.
Jausminio ir racionalaus vienybė būdinga nūdienos menininkų darbams, išaukštinusiems humanistinius idealus: kovą prieš priespaudą ir pastangas išsaugoti žemėje taiką, draugiškumo ir pagalbos motyvus, nesitaikstymą su blogiu darbe, gyvenime.
Norėdamas suprasti akademinę muziką, privalau:
-būti emociškai ir intelektualiai aktyvus
-suprasti, kad muzika išreiškia vidinį žmogaus gyvenimą, kuris primena nuolatinę kovą tarp gėrio ir blogio, pažangos ir regreso. Ši kova verčia mane pasirinkti: kur aš einu ir su kuo žengiu.
Muzikinės intonacijos paskirtis-sukurti klausytojo psichikoje atitinkamą būdseną "užkrėsti" atitinkamu išgyvenimu. Nuo intonacijos pajutimo priklauso kūrinio pažinimo esmė. Norint iššifruoti muzikos intonacijas, reikia plačiau vartoti ne tik fortepijono, bet styginių, kaip kalbos intonacijas lengviau imituojančius muzikos instrumentus.
Klausytojas mėgėjas skatinamas
-namuose, mokykloje stengtis suvokti instrumentinės neprograminės muzikos meninį vaizdą bei jo idėją.
-koncertų salėse muziką tik jausti, gerėtis jos tėkme, sąskambiais.
Klausytojas megėjas stengiasi pajausti ir išgyventi atitinkamas emocijas ir drauge bando pastebėti, kokiomis išraiškos priemonėmis šis rezultatas pasiekiamas. Muzikologas- analizuoja išraiškos priemones, kūrinio sąndarą, formos elementus, suvokia kokybinį jų poveikio rezultatą.
Folkloras-meno gyvybiškumo šaltinis. Jis šeimos galva, pasižymi amžiaus kaupta patirtimi ir išmintimi.
Akademinė muzika- šeimos motina, turtinga subtilių išgyvenimų ir minčių, dvasinio pasaulio turtu.
Džiazas-sūnus, daug ką paveldėjo iš tėvo. Jis atvirai žvelgia į gyvenimo problemas, sprendžia jas nuoširdžiai .. ir neįprastai
Pop muzika- duktė kerinti savo žavesiu, nuoširdumu. Ji turi savas problemas, svą požiūrį į gyvenimą ir idealus, atitinkančius jos patirtį ir amžių.
Meninis vaizdas turi būti apibendrintas pvz. M.Glinkos "Vyturėlis" svarbūs paukštelio išgyvenimai arba žmogaus stebinčio vyturėlio gyvenimą, emocijų kaitą.
Antikos mene gėrio ir grožio simbolis įkūnytas įv.mitologinių dievų ir didvyrių asmenybėse. Estetiniu idealu laikomas didingumas ir stiprybė, jaunystės grožis ir vyriškumas, moters švelnumas, ištikimybė.
Viduramžių mene vyrauja Biblijos siužetai. Žymią vietą užima šie žmogaus charakterio bruožai: dvasios didybė, išmintis, meilė žmonėms, užuojauta jų kančioms, viltis, tikėjimas, susitaikėliškumas, nuolankumas, atgaila.
Bažnytinės muzikos paskirtinis- ne pamokymas ar jausmų inspiravimas, o kolektyvinio meldimosi įspūdžio sustiprinimas. Į maldos namus ilgą laiką neįleidžiama instrumentinė muzika, nes ji tikinčiuosius paverčia klausytojais, stebėtojais. Ankstyvajam viduramžyje vyrauja racionalizmas, griežta diatonika, emocinio poveikio vengimas. Vėlyv.viduramžiai emocinio prado pakilimas.
Estetinis Renesanso idealas- žmogaus grožio ir gėrio iųaukštinimas. Išryškėja savo vertės pajautimas, įsitikinmas savais sugebėjimais, kova už teisingumą, žemiškos aistros.
Baroko estetikai ir etiniais idealais buvo laikomi žmogaus išgyvenimai. Mitologiniai siužetai žemiškesni. Atsiskleidžia žmogaus silpnumas, ribotumas, bejėgiškumas prieš nežemiškas jėgas. Tiesa, švietėjiškas realizmas stengiasi užjausti engiamuosius, smerkia soc.nelygybę, despotizmą. Baroko klausytojai stengėsi rasti muzikoje fizinės erdvės pojutį, erdvinį garso sluoksnių sugretinimą, tembro ir registrų žaismą.
Rokoko-aristokratiškasis, dar žmogiškesnis. Mitologiniai siužetai išnyksta. Gracingumas ir sentimentalizmas, švelnumas, intymųs jausmai, dorinis tyrumas, žmogiškas silpnumas ir naivumas, kančios dėl neteisybės, nelaimingos meilės.
Klasicizme atsigręžia į antikos mitologiją. Ieškoma idealaus grožio, ramybės, tylaus didingumo. Žmonių bružai: pareigingumas, garbė, ryžtas, heroizmas, pareiga.
Romantizme gražu kas paslaptinga; savęs aukojimas, humaniškumas, gėris, raurumas, kančia, neapykanta blogiui. Herojai vieniši, veržiasi į laisvę, svajonę.
Simbolizmas deklaravo abstraktų tolimą nuo realybės ir gyvenimo humanizmą. Reikšdavo mistinius, erotinius jausmus, pesimizmą, baimes.
Modernizmas-žmonių susvėtimėjimą, gėrio ir grožio idealų išnykimą, chaotiškumą ir gyvenimo betarpiškumą. Dingsta teigiamo herojaus paveikslas. Pesimizmas, baimė, erotiniai, agresyvūs, mistiniai jausmai, prievartos, žiaurumo scenos.
Ekspresionizmas reiškėsi emocijomis, sielos šauksmu.
Konstruktyvizmui blaivumas, loginis racionalumas.
Jausminio ir racionalaus vienybė būdinga nūdienos menininkų darbams, išaukštinusiems humanistinius idealus: kovą prieš priespaudą ir pastangas išsaugoti žemėje taiką, draugiškumo ir pagalbos motyvus, nesitaikstymą su blogiu darbe, gyvenime.
Norėdamas suprasti akademinę muziką, privalau:
-būti emociškai ir intelektualiai aktyvus
-suprasti, kad muzika išreiškia vidinį žmogaus gyvenimą, kuris primena nuolatinę kovą tarp gėrio ir blogio, pažangos ir regreso. Ši kova verčia mane pasirinkti: kur aš einu ir su kuo žengiu.
Albertas Piličiauskas "Muzikos pažinimas"
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)