2012 m. lapkričio 18 d., sekmadienis

"Kuo mažiau dainuosi pats, tuo geriau dainuos vaikai, nes tau reikia jų klausytis; vaikams dainuojant, kuo mažiau groti instrumentu, vaikai bus savarankiškesni, geriau girdės vienas kitą, ir tu geriau juos girdėsi; kuo vaikai daugiau dainuos, kuo teisingiau dainuos, tuo vėliau pradės mutuoti jų balseliai ir tuo grečiau praeis aktyvios mutacijos laikas".

Vytautas Pučinskas"Norėčiau tokio mokytojo"

2012 m. lapkričio 17 d., šeštadienis

"Koks turi būti tobulas muzikos mokytojas" arba "Kas gali sėkmingai mokyti muzikos?"

 Kaip menas priklauso nuo menininko, taip mokykla priklauso nuo mokytojo. Koks mokytojas, tokia mokykla. Žinoma, mokyklą žymia dalimi įtakoja visuomenės kultūra. Nežiūrint to, galima vis dėlto tvirtinti, kad visuomenė didžiąja dalimi tokia, kokia mokykla. Nuo mokyklos, jos mokytojų išminties ir profesionalumo daug priklauso valdžios institucijų, žiniasklaidos požiūriai į kultūrą, vertybes švietimo finansavimą, mokytojo prestižą. Tai, kad mokytojo, tarp jų ir muzikos mokytojo, prestižas valdžios akyse yra smukęs, o ir pati švietimo sistema neaukšto lygio, yra ir buvusios tarybų valdžios "nuopelnas". Vyravusi autoritarinė pedagogika skina savo vaisius. Mokytojais dirbo (ir, pripažinkime, dirba) nemažai vidutinybių.
  Kas sudaro muzikos mokytojo kompetencijų branduolį?
  Vieni (kai kurie chorvedžiai, muzikologai) galvoja, kad tai gebėjimas tinkamai atlikti muziką, jos teorijos žinojimai ir mokėjimas. Rengiant mokytojus neretai siūloma vadovautis forumle: "Būsi geras muzikantas- būsi ir geras mokytojas".
  Kiti mano, kad muzikos mokymo sėkmę lemia mokytojo meilė muzikai, dainai, gebėjimai kūrybiškai naudotis įvairiais mokymo metodais. Siekiama suteikti žinių apie muziką , jos kalbą, išmokyti  elementariai muzikuoti (dainuoti, groti). Vadovaujamasi nuostata: išmokyti daryti muziką, suteikti būtinų žinių apie ją. Mokymo centre- muzikos dalykas. Tikimasi, kad muzikos žinios, dainavimas, natų skaitymas vėliau priartins vaikus prie muzikos. Dėl to mokomi dainuoti, muzikuoti, klausytis muzikos, ją komponuoti.
 Yra dalis mokytojų, kurie labiausiai siekia, kad visi vaikai be išimties pamėgtų vertingą muziką: noriai ir gražiai dainuotų, klausytųsi puikios muzikos ir, žinoma, įgytų nors ir nedaug, tačiau būtiniausių žinių. Tokie mokytojai, būdami kūrybiški, gebėdami savitai, įdomiai pateikti muziką (neignoruojant ir geriausios pop muzikos), apie ją diskutuoti, intuityviai jaučia didelę muzikos mokymo(-si) prasmę:muzikos pagalba plėtoti meninę, dvasinę, tautinę, pilietinę kultūrą. Jiems mokymo centre- vaikas, jo kultūrinė, dvasinė kaita. Mokytojai,kaip asmenybės, pasižymi plačia, visumine kultūrine aprėptimi, siekia mokyti muzikos kaip gyvenimo kokybės dalyko. Iš čia- muzikos integravimas su kitais menais, socialine kultūra, etnosu, istorija, dvasiniu gyvenimu.
 Taigi, kas gali tobulai mokyti muzikos?
Mokymas- tai bendravimas, tesingiau, bendradarbiavimas įsisavinant vertybes. Jame svarbiausia- santykis, kompetencija. Nuo ryšio, santykio pobūdžio ir dalyko išmanymo priklauso mokymo, lavinimo, auklėjimo rezultatai. Ryškiai teigiamas santykis mokant muzikos- tai meilė vaikui, muzikai, dorai, dvasiai, aplinkai, gyvenimo kokybei, būčiai. Per šiuos dalykus reiškiasi ir plėtojasi emocinis, estetinis, vertybinis, prasminis santykis su tuo, kas yra muzikoje, žmoguje ir gyvenime. Būtent šiuose "susisiekiančiuose induose". Vadinasi, gali sėkmingai mokyti tas, kas pasižymi tokiu santykiu ir geba muzikuoti bei gerai išmano muziką. Jeigu menkas toksai teigiamas santykis, jeigu muzikoje neįžvelgiama ryškaus teigiamo santykio su dvasinėmis vertyvėmis- negalima kelti kojos į mokyklą, nors tu būtum ir muzikos teorijos profesorius.
 Muzikos mokytojo profesionalumas priklauso nuo jo įgimto muzikalumo, pedagoginio pašaukimo, kūrybiškumo, iš vienos pusės, ir nuo profesinio pasirengimo- iš antros. Tradicinė muzikos pedagogika, siekdama profesionalių muzikų rengimu, remiasi formule "atlieku muziką-įsisavinu muziką".  Todėl ir mokiniai anksčiau dažniausiai įsisavindavo tiek ir tokios muzikos, kiek jie padainuodavo dainų.  Dėmesio centre ne vaikas, o dalykas "informacinis bankas", mokėjimo, žinojimo balai. Metodų naudojimas palaipsniui pavirto kone savitiksliu dalyku. Jie ugdo muzikinius įgūdžius bei gabumus, tačiau nepakankamai kelia vaikus į aukštąjį muzikos išmanymo ir dvasinių vertybių įsisavinimo lygį.
Įvairių šalių muzikos pedagogikoje palaipsniui didėja dėmesys muzikos klausymuisi, taigi ir muzikos kaip aukštojo meno įsisavinimui. Pamažu suvokiame, kad muzikos klausymasis nemenkina dainavimo, muzikavimo reikšmės. Muzikos klausymusi išugdytas vaiko meninis skonis, muzikinis akiratis, kultūra nėra kliuvinys, o didelis ramstis dainuoti. Tokie vaikai, tiesa, nesižavi primityviu dainavimu, muzikavimu, nuobodžiomis pratybomis, solfedžiavimu, kuris dėl techninio sudėtingumo stokoja meninio raiškumo. Jiems norisi gražios muzikos, gerų dainų. Ir jie daug imlesni dainavimui. Lyginant su vaikais, kurie mokomi tik dainuoti ir elementariai muzikuoti, jie greičiau įsimena, sparčiau išmoksta dainuoti net ir gana sudėtingus muzikos tekstus.
 Tyrimais nustatyta, kad asmenybės ugdymas yra pati silpniausia pedagogų ugdymo grandis. Tačiau naivu norėti, kad būtų sugalvotas koks nors specialus Mokytojo asmenybės kursas. Asmenybė bręsta ne tiesmukai mokant, liepiant, reikalaujant. Asmenybę savyje brandina pats žmogus. Tai savikūros dalykas. Svarbiausia jo paties dvasios, intelekto veikla: savižina, savimoka, saviaukla, saviugda, savas vertybių atradimas. Visi šie "savi-" tarpsta, kai ugdytojai-mokytojai, profesoriai-sukuria studentui erdvę ieškoti, kurti: skatina išreikšti save idėjomis, požiūriais, metodais vertinant muziką, lyginant, apibendrinant, kūrybiškai veikiant. Puiku, kai metodininkas studentą praktikantą ne spraudžia į formalius "teisingus" (iš esmės pasenusius) metodinius rėmus, o pasiūlo ir palieka galimybių juos pačiam modifikuoti, kurti nestandartinės struktūros pamokas, padeda jam tobulėti pedagoginėje kūryboje.
 Svarbiausi dalykai lieka ugdymo paraštėse... Neretai mokytojas nežino kaip apseiti su muzikos kūriniu, nes jis kaip asmenybė stokoja gilaus dvasinio, prasminio santykio su juo. "Iš kur jį man paimti?" Tagi svarbiausia problema: nėra iš kur jį paimti! Manęs to niekas niekada nemokė, to neparašyta vadovėliuose!
Santykis- ne tiestainis, ne apsimetant, ne vaidinant, o natūraliai išgyvenant, mąstant, atsiremiant į jausmus, pasąmonės virpesius, intuiciją, žinojimą, gyevnimo patyrimą, išmintį, bandant įžvelgti muzikos kūriniu teigiamą idėją.
 Tenka apgailestatuti, kad, siekiant žinojimo, per mažai dirbama rengiant muzikos pedagogus. Tiesa, išnaudojamos- kiek leidžia laiko limitai- galimybės mokant studentus groti, diriguoti, dainuoti. Bet nepastebimi ir tylūs, tačiau dideli nuostoliai patiriami "praeinant" muzikos istorijos, muzikos literatūros, muzikos kalbos dalykus. Čia neretai iš tikrųjų, be kabučių praeinama pro didžiulės vertės muziką.  Daugelis  mokosi ne dėl muzikos, o dėl egzaminų balų, diplomo. Po egzaminų atmintis greit "atsikrato" jai nereikalingos informacijos.
  Muzikos mokytojas, kaip ugdymo veikėjas, ne tik tenkina savo dvasinių vertybių poreikius, tobulėja patirtimi ir žiniomis. Jis nuolat siekia tas vertybes teikti kitiems, kad jo ugdytinių gyvenimas būtų gražesnis, doresnis, teisingesnis, laimingesnis. Šis siekimas- svarbiausias jo pedagoginio pašaukimo dalykas. Mokytojas dirba žmonėms, jų dabarčiai ir ateičiai.
 Siekdamas muzikinio ugdymo tikslo, mokytojas privalo turėti gerą profesinį pasirengimą, t.y. turi pasižymėti plačia ir visapusiška muzikine kultūra. Šios kultūros pagrindinis požymis- meninis intelektas. Muzikinio intelekto psichologinis pagrindas yra muzikinis mąstymas.
   Muzikos mokytojo, kaip profesionalaus muziko, muzikinė kultūra pasižymi muz. atlikimo menine kokybe. Tai nereiškia, kad kiekvienas muzikos mokytojas turi būti atlikėjas virtuozas, nors tai labai pageidautina. Jis privalo lengvai ir sklandžiai skaityti nesudėtingus ir vidutinio sudėtingumo muz. tekstus, juos atlikti meniškai, iškart pasiekti įtaigaus interpretavimo lygį. Mažų mažiausiai jis turi mokėti gražiai dainuoti, skambinti fortepijonu, diriguoti. Jam reikia išmanyti instrumentuotę, aranžuotę, kompozicijos, improvizavimo pagrindus ir kt.
 Jis turi išmanyti muziką nuo senųjų civilicacijų ir tautinių ištakų iki šiuolaikinės įv. kontinentų kultūros su didžiule žanrų, stilių, modernių krypčių, masinės, pramoginės kultūros srovių įvairove.
 Jis moka, žino muzikos teoriją, istoriją, išmano kitus menus- dailę, literatūrą, teatrą, kiną.
  Gerai dirbti : sudominti, sužavėti mokinius muzika, sudėtingus muz. meno dalykus padaryti paprastus, suprantamus ir neprofisionalui. 

Zenonas Rinkevičius "Muzikos pedagogika" , "Ką reiškia mokyti muzikos"

Menas

                                  "Jei pramonei ir mokslui nebereikia asmenybių tai jie jų ir neturės. Bet mes, menininkai.. turime, kaip ir ankščiau, laikytis kitų įstatymų. Mums asmenybė -ne prabanga, o egzistencijos sąlyga, gyvenimo džiaugsmas ir nepakeičiamas kapitalas". 
                                                                                                                                                                                    H.Hesė
Menas- ne vien atrakcija, linksmintojas, emocinių poreikių tenkitojas, bet suteikiantis impulsų kultūros procesams, skatinantis kūrybiškumą, siekiantis išlaikyti ir gausinti svarbiausias žmogaus dvasines vertybes.
   Žmogaus socialiniam veidui dvasinės vertybės didžiausios įtakos turi tikėjimas, antropologija, filosofija, etika ir estetika, menas, mokslas-sritys, kurios artimai susijusios su dvasinio pažinimo idėjomis, fenomenologija.
  Muzika-jautriausias menas, nes jis operuoja intonacijomis, įgalinančiomis kalbėti "širdies kalba", susieti žmones intuityviais, emociniais-dvasiniais artimumo ryšiais. Tauri muzika, tarsi mylinti, išmintinga motina, yra intencionali. Ji ne tik sukelia išgyvenimus, bet ir kuria sąmonėje naujas vertybines orientacijas, nuostatas svarbiais dvasinio gyvenimo klausimais. Todėl daugelis filosofū muzikai skyrė aukščiausią vietą menų skalėje. Graikai netgi sutapatino žmogaus dvasinį ugdymą su mūiniu lavinimu, teigė, jog be muzikos mokymo joks mokymas negali būti visavertis.
 
Zenonas Rinkevičius "Žmogaus ugdymas muzika"

2012 m. lapkričio 16 d., penktadienis

Popsas (ne)veikia neigiamai?

Gera populiarioji muzika gali būti tokia pat vertinga ir gera, kaip ir rimtoji. Gali būti ir atvirkščiai-rasime pakankamai "blogos"- neįdomios, nuobodžios ar netgi dirglios rimtosios muzikos, ypač šiuolaikinės muzikos aruode. Jei populiariąją muziką vertintume tik negatyviai, reikėtų į "juoduosius" sąrašus įtraukti nemažai ankstenstiųjų laikų F.Šuberto, V.A.Mocarto, netgi G.F.Hendelio kūrinių, jau nekalbant apie J.Štrausą- valsų karalių. Jie taip pat šalia rimtosios muzikos rašė ir daug populiariosios. Blogai yra bloga muzika, nesvarbu, koks laikotarpis ar žanras.

Tačiau dalis jaunimo daugiau klauso muziką, kurią sunku net palyginti su senųjų laikų "išsišokėliais". Ar mėgstantieji vadinamąjį roką pasmerkti nedvasingumui?
Roko muzika-marga savo stilistika. Tai ir rokenrolas, ir folkrokas, ir bliuzas, ir metalas ar sunkusis, kietasis rokas bei daugybė panašios stilistikos muzikos.Vienareikšmiškai nuvertinti roko negalima. Atskirai galima kalbėti apie jo negatyvų poveikį, kai išskirtinis dėmesys ritmui, stipriam garsui, žemiems dažniams, šviesos efektams veikia sąmonę (ir pasąmonę) hipnotizuojamai ir destruktyviai. Kitas klausimas- koks tos muzikos turinys?Jei kalbėsime apie dainų tekstus. tai dažniausiai jie yra užgožiami bukinančiais, "į smegenis kalančiais" ritmais ir šaižiais tembrais, nes ne tekstas čia yra svarbiausias. Nors dažniausiai ir dainuojama apie negatyvius, smurtą, agresiją skatinančius dalykus. Tačiau roko muzikoje galime rasti ir pozityvaus. Ar pavyktų paneigti dvasingumą roko muzikoje naudojamuose bliuzo ar liaudies muzikos elementuose? Jau nekalbant apie artroko estetiką ar roko operą.

Kokius teiginius, vertybes perteikia šiuolaikinė muzika, kuriai taikomas teisingas apibrėžimas-destruktyvi? Ko šių dienų jaunas žmogus ieško sunkiajame roke, destruktyvioje muzikoje?
Šiuolaikinė muzika-labai plati sąvoka. Ne visa šiuolaikinė muzika destruktyvi- tiek rimtosios, tiek populiariosios muzikos poliuose. Tarp naujos muzikos yra ir konstruktyvių pavyzdžių, lemiančių tikrąjį muzikos progresą. Destrukcija- struktūros ardymas, gadinimas. Šiuolaikiškumo prasme- senos struktūros atsisakymas, taigi galima sakyti- tam tikras atsinaujinimas. Jaunas žmogus-ryškiausias destruktorius, prieštaraujantis vyresniajai kartai, kol pradeda mąstyti konstruktyviai ir pats tampa vyresniąja karta. Tačiau iki to laiko jo poreikius labiausiai atspindi jo meto destruktyvioji muzika.

Tačiau žmonės, kuriems patinka tik vienas muzikos stilius, paprastai negali tinkamai įvertinti kitų stilių, netgi neretai kategoriškai juos atmeta...
  Tik vienas muzikos stilius gali patikti tik ribotos klausos ar ribotų poreikių žmogui. Tokiu atveju dėmesį patraukia tik ta muzika, kuri artimesnė suvokimui. Paprastai mažiau išlavintos harmoninės klausos savininkai vengia sudėtinga faktūra pasižyminčios muzikos- jos "nesupranta", nes iki galo negirdi, riboto melodinio pojūčio asmenys linkę į aiškios pulsacijos ir vyraujančio ritmo muziką. Bėda ta, kad vengiantys sudėtingesnės muzikos ta kryptimi ir nelavėja.

Tačiau jei pats muzikuoji, muzikuoja šeima...kiek tai padeda lavinti skonį ir "ausį", padėti suvokti muziką apskritai, o ne tik vieną kurį stilių?
Apie muzikos poveikį klausytojui ir atlikėjui esame kalbėjusios anksčiau. Dėl skonio-jis didžia dalimi priklauso nuo socialinės aplinkos, šiuo atveju-šeimos, jos tradicijų,išsilavinimo.Gera klausa paprastai nebūna orientuota vienpusiškai stiliaus prasme, ji gali pajausti ir mėgautis bet kokio stiliaus muzika. O tam, kad galėtume vienokį ar kitokį stilių giliau suvokti, geros klausos neužtenka-reikalingas pažinimas.
  "Ausis" lavinasi bet kuriuo atveju bendraujant su muzika. Muzikinės klausos ugdymas turėtų prasidėti vos susiformavus klausos aparatui, taigi, prenataliniame etape, tačiau saikingai. Ir tam nebūtinos muzikos pamokos ar privalomasis dainavimas. Užtenka muzikinės aplinkos ir jaukios savanoriškos muzikinės veiklos. Yra pastebėta, kad muzikinė klausa ugdymui paslanki iki 9-erių metų amžiaus. Vėliau ją išlavinti tampa vis sunkiau. Paradoksalu, bet tyloje išblėsta net ir muzikalios šeimos atžalų muzikinė klausa. Gyvenimo pavyzdys: muzikos mokykloje pradėjusiai mokytis muzikos pedagogų dukrai sunkiai sekėsi mokytis dėl ribotų muzikinių gabumų. Paaiškėjo, kad namuose buvo vengiama muzikos, nes tėvai, jos prisiklausę darbe, išjungdavo bet kokį muzikos šaltinį ir mėgaudavosi tyla.

Kita vertus, ar vis dėlto taip mums nekenksminga, ka muzika priverstinai įsiveržia į mūsų gyvenimą iš televizorių ekranų, radijo imtuvų, viešosiose vietose: parduotuvėse, autobusuose?
 Jei ta muzika savo intensyvumu neperžengia muzikinio fono ribos, ji gali būti ir "negirdima", įsijungus dirgiklio slopinimui. Na, o esant situacijai, kai nepageidaujamo garso šaltinio pritildyti neįmanoma, tenka pasitraukti, kentėti arba "užsikimšti ausis".

  Keli faktai apie muziką          
  • Kaip teigia Brunelio universiteto mokslininkai, tinkamai pasirinkta muzika didina ištvermę, lėtina širdies darbą, ramina kvėpavimą.       
  •  Skambant trankiems ritmams, kraujospūdis didėja, o kvėpavimas dažnėja.
  • Atlikus apklausas, nustatyta, kad iš 1780 žmonių 63% saugiai važinėjančių vairuotojų teigė, kad klausymasis muzikos vairuojant daro juos ramesnius. Tačiau agresyvaus ritmo melodijos gali tik blaškyti vairuotojų dėmesį ir išprovokuoti neapdairius veiksmus kelyje.
  • Muzika veikia ne tik žmones, bet ir gyvulius. Pasirodo, kad ramią muziką nuolatos girdinčios karvės duoda daugiau pieno. 
                                                                                               Žurnalas "Sveikas žmogus" 2012Nr.10  Gražina Dainauskienė. Kalbėjosi Aurelija Rukšaitė

2012 m. lapkričio 15 d., ketvirtadienis

Įvairūs šmaikštūs muzikantų nutikimai

Po pianistės Barbaros Hesse-Bukovskos koncerto nedideliame Lenkijos mieste prie jos priėjo vietinio laikraščio korespondentas.
-Kokius jūs mėgstate muzikos kūrinius ir dažniau juos atliekate?-paklausė jis.
-Šopeno mazurkas, polonezus ir valsus,-atsakė pianistė.
  Kitą dieną ji laikraštyje perskaitė recenzijos pavadinimą: "Hesse-Bukovska labiausiai mėgsta šokių muzika".

Po nepavykusio koncerto dainininkė rėžė savo koncertmeisteriui:
-Jūs pats blogiausias pianistas pasaulyje!
-Nemanau, madam. Tai būtų pernelyg retas aplinkybių sutapimas.

Koncerte.
-Prašau kalbėtis tyliau, nieko nesigirdi.
-Atsiprašau, senjore, bet jei mes kalbėsimės tyliau, jūs išgirsite dar mažiau.

Prancūzų kompozitorius Šarlis Guno kalbėjosi su jaunu kompozitoriumi. "Fauto" autorius susimąstęs tarė:
- Kuo toliau mes judame savo mene, tuo labiau vertinam savo pirmtakus. Būdamas Jūsų metų, aš kalbėjau apie save : "Aš". Dvidešimt penkių aš kalbėjau: "Aš ir Mocartas". O dabar tyliai pratariu: "Mocartas".

Muzikos mokyklos direktorius kreipiasi į mokinius:
-Mieli mokiniai! Šiandien yra didžiojo kompozitoriaus Ferenco Listo gimimo diena. Norėdami ją pažymėti su pasididžiavimu ir pagarba, mes šiandien neatliksime nė vieno jo kūrinio!

Jaunas, bet jau žinomas pianistas panoro išgirsti iš įžymiojo muzikos pedagogo Henriko Neihauzo nuomonę apie savo skambinimą. Profesorius jam tarė: "Jūs talentingas, bet Jūsų muzikavime parašyta: " skambinu Šopeną", o reikėtų, kad girdėtųsi "Aš skambinu Šopeną".

Turtinguose namuose, kur buvo pakviestas Rosinis, vieną damą paprašė padainuoti. Ji ilgai maivėsi, tačiau galų gale sutiko atlikti Rozinos kavatiną iš operos "Sevilijos kirpėjas". Prieš pradėdama ji kreipėsi į Rosinį:
 -Ach, maestro, jeigu jūs žinotumėt, kaip aš bijau!
-Aš-irgi,- atsakė Rosinis.

Į prancūzų kompozitorių Morisą Ravelį eilinį kartą kreipėsi vienas negabus kūrėjas:
-Maestro, štai mano paskutinis kūrinys.
-Tiesa?Tai aš jus sveikinu!

 Tbilsyje, kur Fiodoras Šaliapinas pradėjo savo artistinę karjerą, sklido anekdotas apie miesto komendantą generolą Ernstą. Teatre jis visada sėdėdavo ložėje, iš kur buvo gerai matyti variniai ir mušamieji instrumentai.
  Kartą, pastebėjęs, kad trimitai tyli, jis tai įvertino kaip netvarką, iškvietė direktorių ir paklausė:
-Tai kodėl gi trimitai negroja?
-Jiems pauzės
-Ką?O algą jie irgi gauna su pauzėmis?
-Algą gauna kaip visi...
-Pasistenkite jiems pasakyti, kad kitą kartą jie grotų be pauzių! Aš nepakęsiu tinginių!

Vyksta operos "Eugenijus Oneginas" spektaklis. Štai dvikovoje Oneginas nušauna Lenskį. Salėje sėdintis berniukas klausia: "Mama, ar jį nušovė todėl, kad jis blogai dainavo?"

Jaunas kompozitorius paklausė Džiakiną Rosinį:
-Kokia jūsų nuomonė apie mano operą "Dykuma"?
-Opera pusėtina,-nusišypsojo Rosinis,- bet jūsų vietoje aš ją įvardyčiau "Bulvaras". Kiekviename žingsnyje pažįstami...



Muzikos galia ir muzikinė mintis




Gera muzika atveria platesnius ir svarbesnius horizontus, kurių negalima išreikšti žodžiais. Muzika labai paveiki, nes ji „žaidžia“ jautriausiu, emociškai rezonuojamu gyvybės mechanizmu: vibracijomis, ritmais, intonacijomis. Muzikos įtaiga priklauso nuo to, kokia muzika ir kaip ja naudojamasi.
  Geniali, šimtmečius kultūroje gerai vertinama, į aukštus idealus orientuota muzika yra dvasinga. Pastovus ryšys su tobula muzika gilina žmogaus dvasingumą. Panašiai- kaip filosofija- ji mus praturtina ne objektyviu ir pragmatišku žinojimu, bet keičia mus, padaro iš mūsų kitokius žmones. Tokia muzika tarnauja žmogiškumui. Atvirkščiai, dvasios, chaosą, svaigulį, agresiją ir blaškymąsi demonstruojanti muzika stumia žmogų į neviltį, savęs naikinimą. Tai nepaprastai pavojinga žmogui, ypač vaikui, jėga. Ji galbūt pavojingesnė už ekologines ir kitokias katastrofas, nes nepastebimai, kasdien globaliai iškreipia vertybes, žaloja, deformuoja žmonių dvasinį pasaulį.
   Pitagoras giedodavo ir grodavo arfa kiekvieną rytą, idant jo mintis būtų dieviška. Muzika įkvėpdavo kūrybai daugybę menininkų, medikų, mokslininkų, mąstytojų.
Tobula muzika- genialiai ištobulintas instrumentas, skirtas žadinti teigiamas emocijas, taip pat ir idėjas, nuostatas, gyvenimo išmintį. Didis grožis- tai kartu ir išmintis. Todėl sakoma, kad genialus menininkas yra didis išminčius, nes grožis turi savyje paslėptą svarbią prasmę.
A.Jusfinas knygoje „Muzika-gyvenimo jėga“ aprašė kažkada vykusį pokalbį su D.Šostakovičiumi. Kompozitorius papasakojo jam tokią istoriją. Jaunas poetas atnešė Šostakovičiui savo eilėraščius, kurie galbūt taps romansais, ir patenkintas kalbėjo: „Kaip tvirtino Puškinas, poezija turi būti kvailoka, o juo labiau iš muzikos nereikia reikalauti proto.“ Šostakovičius, įprastu gestu trindamas rankas, pasipiktino: „Kaip tai-nereikia proto? Jei muzika tikra, tai ji negali būti kvaila. Arba tai iš viso ne muzika.. „Minėtas autorius prisimena ir jam kalbėjusį V.Solovjovą-Sedojų: „Muzika be smegenų- tai garsų košė, o protas ir talentas iškart matyti net paprastutėje aštuonių taktų dainelėje.“
   Jei muzika intonacine kalba žadina mintis, kurių negalima įvardinti žodžiais, tai kas per mintys? Gal jos reikšmingos tik pačiam kūrėjui?
 Mąstoma ne tik žodžiais. Mąstymas labai įvairus. Priklausomai nuo medžiagos, mąstymas pasireiškia įvairiomis formomis: sąvokomis, linijomis ir spalvomis (vaizduojamasis menas), apimtimis( architektūra), garsai( muzika). Tačiau visus mąstymo pasireiškimus, visus intelektus vienija bendrieji universalūs dėsniai: apibendrinimas, analizė, lyginimai, logika, proporcijos, tikslingumas, saikas, dramaturgija, formos ir turinio priklausomybės bei kt.  Tobulinant muzikinį mąstymą, ugdomas ir bendrasis mąstymas.
 Žmogus įsitraukias į kūrinių (simfonijos, operos,oratorijos) klausymąsi ir apmastymus, tobulina ne tik „muzikos suvokimą“, bet ir su jos suvokimu susijusias kitas psichikos galias: dėmesį, vaizduotę, atmintį, intuiciją, emocijų pasaulį, mąstymo apimtis ir kokybę, kūrybos gebėjimus ir kt. Tai labai svarbūs psichinės, dvasinės veiklos dalykai. Jie perkeliami ne tik į kitų menų pažinimą, bet ir į visas gyvenimo sritis: mokslinį pažinimą, kūrybą, daiktinę ir dvasinę veiklą, žmonių socialinius santykius, vertybines orientacijas, tikėjimą.
    Šalia rimtosios stambiųjų formų muzikos žanrų esama daug vertingos populiariosios muzikos, pavyzdžiui, šokių, dainų žanrų muzikos. Ji skirta klausymuisi, pramogai, bendravimui ir skleidžia džiaugsmą , reikšmingas menines idėjas. Populiarioji klasikinė muzika- tai klasikų valsai, mazurkos, menuetai, simfonijų skerco ir kitokių šokių dalys.
                                                                                                                     Zenonas Rinkevičius "Ką reiškia mokyti muzikos?"

Dėl ko mokoma(-si) muzikos?



Visi vaikai mokomi muzikos. Valstybė, tėvai siekia, kad jaunoji karta mokytųsi jos, jei ne dėl muzikinės karjeros, tai bent dėl „bendro išsilavinimo“. Kiekvienas supranta ar bent nujaučia, kad tai žmogui teikia daugiau kultūringumo: mokymas(-is) plečia akiratį, lavina gabumus, turtina dvasios galias, tobulina socialinius įgūdžius ir kt. Muzikos mokymas turi parengti mokinius aktyviai dalyvauti muzikiniame gyvenime, plėtoti saviraiškos galias bendraujant ir bendradarbiaujant. Suaugusieji įvertina ir tai, kad muzikos mokymas papildomo, neformaliojo ugdymo įstaigose, užklasinėje veikloje užima vaikus, atitraukia juos nuo nusikalstamų kompanijų, alkoholio, kvaišalų, padeda išvengti priklausomybės nuo kompiuterinių žaidimų ir kt. Tik reikia apgailestauti, kad kartais užimtumo motyvas laikomas vos ne svarbiausiu.
   Masinės muzikos rinkos, malonumų kultūros sąlygomis žodžiai „kultūringumas“ ,“dalyvavimas muzikiniame gyvenime“, „muzikos išmanymas“, „saviraiška“ ir kt. Tapo daug seklesni. Svarbu, kokia muzika suprantama, kokia toji saviraiška ir kokias vertybes ji išreiškia. Rinkos kultūra siekia, kad šie migloti ir abstrakyūs dalykai būtų konkretinami, kad jie teiktų naudos, atneštų pelno. Įsigalėjo komercinis požiūris į meną, muziką.
 Mokykla nėra toji vieta, kurioje mokoma muzikos taip, kaip muzikos mokykloje. O jei to nesiekiama, tai kokia to ilgalaikio mokymo(-si) prasmė? Juk muzikos ir taip pilna! Ar iš tikrųjų rekia mokytis teorijos, natų, muzikuoti instrumentu, kad galėtum diskotekoje šokti, klausytis popso(„dalyvaut muzikiniame gyvenime“) ir net kurti kompiuteriu „sintetines“ kompozicijas? Pagaliau, ar privalu mokėti  dainuoti dėl to, kad galėtų gėrėtis operete, popžvaigždžių dainavimu?
  Tai retoriniai klausimai. Gali kai kam atrodyti, kad muzikos mokymas mokykloje, jei ne visai, tai mažų mažiausiai nelabai reikalingas.  Dar prieš kelis dešimtmečius kai kuriose šalyse pradėjo reikštis neprielankumas muzikos mokymui: „Bachai, Bethovenai, pasitraukit! Duok kelią rokui!“ Todėl pradėta nerimauti: jei mokykla nekeis savo konservatyvių nuostatų muzikos mokymo strategijos atžvilgiu, muzika gali būti tiesiog išspirta iš mokyklos. Kartu su muzikantais, nežiūrint jų kilnių siekių.
   Muzikos mokytojai skundžiasi, kad muzikos pamokoms skiriama per mažai mokymo laiko. Tačiau svarbiausia jų ugdomoji kokybė. O kas yra muzikos pamokos dabartinių mokinių akimis? Tai pamokos, kai galima laisvai „prastumti“ laiką: pažaisti su taip vadinamais ritmo instrumentais, vaizduoti kažką dainuojant, klausantis nuobodžios, nesuprantamos, klasika vadinamos muzikos... Vieniems tai proga paversti pamoką mažu šou renginiu, kitiems- atlikti rimtesnių dalykų namų darbus arba užsidėjus ausines klausytis „savo“, „tikrosios“, muzikos ....Tiesa, visai įdomu, kai pasitelkiama kompiuterinės informacinės technologijos, kuriama muzika. Bet kol kas tai labiau ateities nei šiandienos dalykai. Ar tasai kelias gali atversti į didžiąsias klasikinės muzikos vertyves? Vakarų šalių praktika jau senokai parodė, kad tai neblogai tarnauja estetizmui ir funkciniam smagumui, bet menkai prisideda ugdant asmenybę.

  Muzikos mokymo(-si) tikslas- muzikinės kultūros, kaip svarbios dvasinės kultūros dalies, formavimas ir plėtotė.  



                                                                                                               Zenonas Rinkevičius "Ką reiškia mokyti muzikos?"